Apie kokius reikalavimus visų pirma pagalvojame svarstydami apie karjerą? Apie diplomą, profesines žinias, galbūt patirtį. Juo žmogus jaunesnis, juo jis labiau mano, kad svarbu diplomas ir profesinės žinios. Logiška – patirties jis neturi, todėl sunkiai gali suprasti, kodėl svarbios ir asmeninės savybės, principai, vertybės. Juk ekonominę vertę sukuria specialistai, ar ne?
Apie tai tik ir girdėti Lietuvos ekonomikos reikalų svarstymuose: ar pakanka gerų specialistų, kokių profesijų žmonės darbo negauna, kokias specialybes ir kokiose mokyklose perspektyvu studijuoti. Diplomų svarbai nuvainikuoti jau nemažai įvairių autorių rašyta ir kalbėta, tačiau tendencijų, kad masinis diplomų siekimas slopsta, nematyti.
Atskiri nustebimai galėtų apsvarstyti tokio mąstymo priežastis: gal nežinojimas, ką pats gyvenime veikti nori; gal pasitikėjimo savimi stoka; nuogąstavimas, kad vėliau diplomo prireikus, nebesugebėsi susiimti mokslams; siejimas savo ateities su valdiška ar kita diplomo reikalaujančia tarnyba; paraiška socialinėms garantijoms nesėkmės atveju ir t. t.
Yra ir objektyvių priežasčių neblėstančiai diplomų paklausai, kaip antai tam tikrų profesijų licencijavimas, gero profesinio mokymo stoka.
Yra ir objektyvių priežasčių neblėstančiai diplomų paklausai, kaip antai tam tikrų profesijų licencijavimas, gero profesinio mokymo stoka.
Vienaip ar kitaip diplomas yra pirmas jauno žmogaus rūpestis, profesinės žinios – antras. Tos srities ar darbo apskritai patirties – trečias. Žinią apie darbo patirties svarbą padeda skleisti ir kai kurios aukštosios mokyklos, skirdamos papildomus balus už savanoriavimą ir bet kokio darbo patirtį.
Mat ir mokymo įstaigos šiais laikais turi konkuruoti tarpusavyje ir atsižvelgti į darbo rinkos, kuriai savo absolventus rengia, poreikius.
Darbo rinka, kitaip sakant – visokiausių sričių bei institucinių formų darbdaviai, nori samdyti žmones, kurie gebėtų dirbti praktiškai. Ši frazė neretai nuskamba viešumoje, kaip priekaištas aukštosioms mokykloms, esą jos nesuteikia pakankamai praktinių žinių.
Diskusija taip ir vyksta – darbdaviai nori praktikų, aukštosios mokyklos sako, kad jos to negali padaryti pagal savo prigimtį. Jos moko studentus teorijos, bendrų principų, kai kurių taikymo pavyzdžių, o konkrečios specifikos galima išmokti tik darbo vietoje.
Tikra tiesa, praktinių technologinių žinių aukštoji mokykla negali suteikti. Tačiau ir bendrų principų galima mokyti visaip, o visų svarbiausia reikėtų mokyti mąstyti – ko daryti nemėgsta jokios pakopos mokymo įstaigos, jos mėgsta mokyti paklusti.
Kita vertus, norėdami praktikų darbdaviai nebūtinai turi galvoje praktines dalykines žinias. Praktikas – tai žmogus, galintis funkcionuoti praktinėje darbo erdvėje, spręsti praktinius uždavinius, pavyzdžiui, pats susirinkti reikiamą informaciją darbui pradėti, gauti darbo įrankius, net jei tai tebūtų popierius ir pieštukas.
Gal ir nenuostabu, kad tai nėra savaime aišku, kai aukštosiose mokyklose dėstytojai nurodo, nuo kurio iki kurio puslapio studentas turi perskaityti straipsnį, kad suprastų užduotą temą, o gal net kopiją to gabalo pateikia.
Toks absolventas, labai tikėtina, lauks iš savo pirmosios darbovietės viršininko visiško darbinio aprūpinimo ir iki jį gaudamas nieko nedarys. Todėl kolektyvai paprastai atsargiai žiūri į naujus darbuotojus, o dar labiau – į praktikantus. Ne dėl to, kad yra kažkokie uždari ar negatyvūs. Tiesiog visai neaišku, koks žmogus pasirodys, kai pradės dirbti. Veikiausiai jis ir pats dar nežino. Jam neatrodo, kad tai svarbu, kol nepatiria savo kailiu.
kolektyvai paprastai atsargiai žiūri į naujus darbuotojus, o dar labiau – į praktikantus. Ne dėl to, kad yra kažkokie uždari ar negatyvūs. Tiesiog visai neaišku, koks žmogus pasirodys, kai pradės dirbti.
Pažvelkime į naują žmogų kolegos akimis. Ne savininko ar viršininko (jiems paprastai empatijos nejaučia patys tos patirties neturintys). Tačiau į kolegos vaidmenį gali įsijausti bet kas.
Taigi įsivaizduokite, ateina naujas darbuotojas ir sėdi įbedęs akis į ekraną. Niekas darbo neduoda – tai sėdžiu, rašinėju komentarus šen bei ten. Per kurį laiką įsidirba. Profesine prasme klaidų kaip ir nedaro, bet jums išėjus į tualetą bendro telefono niekada nepakelia ir jūsų neįspėja, kad skambino. Atėjus pietų pertraukai darbų aptarimo įkarštyje pakyla ir išeina pietauti, be penkių penkios tvarkingai susikrauna visus daiktus ir jau stovi pasiruošęs išeiti.
Nesvarbu, kad ryt jūsų skyriaus bendro darbo pridavimas ir kiti pluša viršvalandžius. Jei kas bando priekaištauti, pakiša darbo sutartį – taip, viskas pagal raidę. Jei suserga, savo darbų „galų“ niekam nepalieka, į elektroninius laiškus neatsako – serga. Aplinkui – tegu nors tvanas. Jums tenka gilintis į jo pradėtus reikalus nuo pat pradžių, nes skambina nepatenkinti klientai, apeliuoja į įmonės prestižą ir delspinigius, viršininkas apeliuoja į jūsų, kaip senbuvio atsakomybę.
Gali būti daugybė įvairiausių kitokių bjauraus, nors formaliai visai legalaus, gero specialisto elgesio atvejų. Kai kurie jų labai linksmi ir „faini“, su visais pabendrauja, bet... savo darbų atlikti nespėja. Kiti neįtikėtinai išradingi ir kūrybingi, bet intrigantai ir melagiai, vakarienei mintantys savo kolegų ašaromis. Dar kiti – iniciatyvūs, tik šiukšles po nepavykusių užmojų palieka surinkti kolegoms.
Iš esmės tai yra blogi darbuotojai, nes jiems visai nerūpi darbas, įmonė ir kolegos. Jiems rūpi tik jie patys. Tokį žmogų darbdaviui atleisti labai sunku, net jei jis situaciją mato ir nemano, kad jums tiesiog nepasisekė su kolega ir susitvarkyti turite patys.
Darbo kodeksas nenumato jokių atvejų, kai žmogų galima atleisti tiesiog už blogą darbą. Atleisti galima tik už fiksuotus, formalius darbo tvarkos pažeidimus, ir tai toli gražu ne visus.
Darbo kodeksas nenumato jokių atvejų, kai žmogų galima atleisti tiesiog už blogą darbą. Atleisti galima tik už fiksuotus, formalius darbo tvarkos pažeidimus, ir tai toli gražu ne visus.
Sakysite, na va, ir išlindo yla iš maišo. Tas nedorasis naudojasi savo kolegomis ir įmone, o jo net išmesti negalima.
Trumpalaike prasme sutinku, bet dėl to kalti ne žmonių tarpusavio sugyvenimo dėsniai, o įstatymai. Kurie, beje, yra tokie būtent dėl profsąjungų ir politikų nedorumo (kvailumo prielaidą čia atmesčiau).
Tačiau ilgainiui toks personažas iš darbo vis vien turės išeiti – ar dėl kolektyvo spaudimo, ar dėl klaidos, kuri leis jį atleisti, ar galų gale šalių susitarimu, išmokant jo visiškai nenusipelnytą kompensaciją.
Tačiau joks save gerbiantis darbdavys neparašys geros rekomendacijos tokiam žmogui. Gal blogos taip pat neparašys, tačiau rekomendacijos yra toks žanras, kurį patyrę moka perskaityti teisingai.
Stipresnės įmonės jau priėmimo metu duoda psichologinius testus, kurie leidžia išryškinti ar bent įtarti tokias savybes kaip vėlavimas, melavimas, vogimas, atsakomybės nusimetimas, intrigavimas, audrų kėlimas lygioje vietoje, nei piršto nepajudinimas bendram labui ir pan. Net jei toks žmogus lieka dirbti, jo polinkių žinojimas labai padeda sprendžiant iškilusias problemas su kitais darbuotojais ar klientais. O jų tokiais atvejais būtinai iškyla.
Tiesa, yra darboviečių, kur į asmenines savybes neatsižvelgiama, nes nėra tam priemonių, kaip antai valstybės tarnyba. Ten paprastai nesugyvenamą ir kenkiantį žmogų bandoma išsiųsti kur nors toliau. Gal net paaukštinti. Kaip tenka pastebėti, tai nebūtinai yra geras sprendimas, nes jis po to kenkia iš didesnio aukščio. Kitur, kaip antai universiteto katedroje, ligoninės skyriuje, politinėje partijoje ar ministerijoje, į bjaurius kolegas tenka žvelgti kaip į gamtos sąlygas.
Ar tik ne tokie geriau matomi pavyzdžiai palaiko gyvybę manymui, jog jei turi statusą (diplomą) ir užtarimą (partiją, pažįstamą vadovybėje), tai gali elgtis kaip nori?
Kadangi mokymo ir gydymo įstaigos pas mus užsispyrusiai saugomos nuo konkurencijos, inkubatorių tokiems personažams augti ir tarpti bus. Tačiau versle plintant naujoms vadybos madoms, mažėjant hierarchijos, augant kūrybiškumo ir bendradarbiavimo svarbai, žmonių gebėjimas dirbti su žmonėmis taps vis labiau vertinamas.
Žinoma, slidus reikalas tos dorybės. Jų turėdamas gali manyti, kad esi be galo puikus ir kiti turėtų tave girti ir nuolat per petį tapšnoti (juk kai tie kiti taip pat visai nieko, tu jų negiri). Kaip populiaru rašyti kreipiantis dėl darbo – „manau, kad esu geriausia kandidatė siūlomai pozicijai užimti“. Tačiau darbas rinkos sąlygomis dirbančioje įmonėje ir nuo to ilgainiui išgydo.
Galite paklausti, o kodėl turėtų man rūpėti, jei aš nesu to bjauraus tipo bendradarbis. Todėl, kad labai didelė tikimybė, jog būsi klientas: dantisto, kuris nuolat vėluoja; padavėjo, kuris atneša visai ne tai, ką užsakėte ir atsisako pakeisti
Galite paklausti, o kodėl turėtų man rūpėti, jei aš nesu to bjauraus tipo bendradarbis. Todėl, kad labai didelė tikimybė, jog būsi klientas: dantisto, kuris nuolat vėluoja; padavėjo, kuris atneša visai ne tai, ką užsakėte ir atsisako pakeisti; kontrolieriaus, kuris nemato nei žmonių, nei pažeidimo, tik savo instrukciją; mokytojo, kuris labiau bijo dėl savo prestižo, nei stengiasi išaiškinti vaikams dalyką; politiko, kuris neleidžia steigtis privatiems darželiams, nors jų tragiškai trūksta, nes jam tai atrodo netvarus sprendimas ir t. t.
Investicijos į dorą atsiperka ir asmeniškai, ir bendruomeniškai, ir visuomeniškai. Ginkdie nenoriu pasakyti, kad turi rastis mokyklose dar vienas „ugdymas“, specialus Švietimo ministerijos departamentas ar darbo grupė metodikai paruošti.
Nei dora, nei kūrybingumas, nei verslumas, netgi pilietiškumas nėra tai, ko galima specialiai išmokti. Jos visada yra tarp eilučių bendrame ugdymo procese, tarp dalykų turinio ir paties ugdymo principų eilučių.
Sutikčiau, jei mokytojai, dėstytojai ar mokymo administratoriai būtų patys atsakingi, sąžiningi, užjaučiantys, siekiantys bendro tikslo, gerbiantys aplinkinius, darantys geriausia, – tai tokie būtų ir jų mokiniai.
Tačiau būtų nesąžininga iš vienos visuomenės grupės reikalauti išskirtinio dorumo ar kitų dvasinių turtų. Juk nemažiau svarbu, kad jų turėtų ir teisėjai, politikai, medikai, darželių auklėtojai, valstybės tarnautojai, įmonių vadovai, kioskelių pardavėjai ir t. t.
Todėl ir noriu atkreipti dėmesį į tai, kad dorybės atsiperka normalioje profesinėje veikloje. Jų ugdymas yra toks pat kapitalas žmogui, kaip ir kalbų mokėjimas. Tik metodikos, kaip jį susikurti, sudėtingesnės.
