 |
Tačiau vertybių nuo tikėjimo atsieti negalima. Nes gali tik tikėti, kad yra svarbu tiesa, garbingumas ar laisvė. Paversti to žinojimu niekaip negali, mat šiam pagrįsti „tinka“ tik empiriniai argumentai. Stebi, klasifikuoji, išmatuoji ir žinai. Išmatuoji greitį ir žinai, ar pavojingai važiuoji, išmatuoji cholesterolio lygį ir žinai, ar didelė rizika gauti infarktą, suklasifikuoji ligą ir žinai, ar stipriai skauda, įvertini gyvenamąjį būstą ir žinai, ar tai skurdas, išmatuoji ekonomiką ir žinai, ar valdžia gerai dirba. Visi šie žinantieji sudaro šiuolaikinės visuomenės pagrindą.
Jei nemanai taip, kaip jie, esi arba pažeidėjas (pvz., kelių eismo taisyklių), arba gyveni socialinėje atskirtyje (pvz., neturi TV), arba esi keistuolis visomis prasmėmis (pvz., nemanai, kad cholesterolio ir ekonomikos rodikliai lemia kokią nors sveikatą).
Bet ką tada daryti su vertybėmis? Kaip empiriškai pagrįsti, kad siekti tiesos yra gerai, arba kaip išmatuoti tiesos svarbumą?
Istorija sako, kad tiesos ieškojimas paprastai geruoju niekam nesibaigdavo.
Istorija sako, kad tiesos ieškojimas paprastai geruoju niekam nesibaigdavo. Nuo Sokrato iki šiandieninio mokinuko už tiesos ieškojimą baudžiama. Skiriasi tik baudimo būdai, bet moralas lieka tas pats – neišsišok. Kadangi populiariai tiesa suprantama kaip mano arba tavo (arba Kalvio Ignoto) teisybė, tai kiekvienoje socialinėje organizacijoje kas nors yra atsakingas už teisingą tiesos supratimą. Šiems įtvirtintiems tiesos turėtojams paprastai nepatinka kitų tiesų ieškotojai. Ir nebūtinai todėl, kad nepatiktų jų tiesos – jos tiesiog neįdomios. Bet pateisindami ieškojimus jie patys prarastų tiesos turėtojų statusą.
Visų kartų mokiniai stebisi, kodėl mokytojai reikalauja atsakinėti tiksliai, kaip jie padiktavo arba kaip parašyta vadovėlyje. O juk turėtų skatinti mokinius ieškoti tiesos... Užaugę nebesistebi, nes supranta, kad atsitraukti nuo savo tiesos ir leisti jos ieškoti kitam ne taip jau lengva, kaip atrodė vaikystėje.
Pamenu, kai buvau kokių devynerių, maniau, kad sulaukusi trylikos jau viską suprasiu ir žinosiu. Tai turėjo būti nuostabu – turėti tiesą. Labai gerai atsimenu tą jausmą, bet vargu ar galiu padėti dabartiniam panašiam devynmečiui pasakydama, kad tiesa yra kaip paukštis. Kai tik ją pagauni ir saugiai pasidedi, ji numiršta. Arba nepoetiškai – tik pagalvok, kad jau viską supranti, tuojau likimas patėkš naują uždavinį, kurio neišspręsi. Kad ir iš moksleiviško fizikos vadovėlio. Tačiau tokia nevaisinga tiesos pažinimo evoliucija visai nebūtina. Priešingai, daug dažnesnė galutinio tiesos suradimo istorija.
Kaip minėjau, visuomenės pagrindą sudaro žmonės, tvirtai žinantys tiesą. Žinantys, kokiu greičiu reikia važiuoti, kokie turi būti tavo kraujo rodikliai, kada reikia keltis, kas yra magnetiniai laukai ir netgi – kas yra draugystė. Svarbiausia, jie žino, kad ko negali pažinti racionaliu skaičiuojančiu protu, to apskritai nėra. Nežinau, ar jų troškimas nebedvejoti vaikystėje buvo stipresnis, ar jie geriau mokėsi, ar jų netrikdo tiesos paukšteliai, kurie nebečiulba, nes yra paversti iškamšomis, bet savo tiesą jie turi. Turi, laiko tvirtai ir saugiai pasidėję. Kai santykis yra toks stiprus ir statiškas, tai prapuola klausimas apie tikėjimą. Tada aišku, kad bet kokios tiesos paieškos yra blogis, nes jos kvestionuoja esamą tiesą. Ta esamoji tiesos turėtojų tiesa paprastai nėra tokia jau asmeniška ir nepagrįsta. Be abejo, ji turi būti visuotinė, taigi objektyvi. Jei objektyvi, tai turėtų būti pagrįsta kuo nors materialiu, suskaičiuojamu.
Vokietijoje policija baudžia ne už greičio viršijimą, o už pavojingą važiavimą, Danijoje nėra nustatytos minimalios algos, o Šveicarijoje kiekvienas vyras namie turi šautuvą. Ir daugumai atrodo, kad būtent taip yra normalu.
Pagrįsti gali tik du dalykai – empiriniai tyrimai arba teisės aktai. Iš pirmo žvilgsnio šie argumentai atrodo gana skirtingos prigimties, tačiau iš esmės yra vienodi, pagrįsti sprendimo teisę turinčių sociumo veikėjų susitarimu. Susitarimu, kuris pretenduodamas į objektyvumą ir visuotinumą, iš tiesų yra subjektyvus ir lokalus susitarimas (tarp žmonių kitokių ir būti negali). Juk įstatymus pateikia ir priima konkretūs žmonės. Suformuoja poziciją, paremia ją arba prieštarauja – taip pat.
Jei bent dalis esamųjų veikėjų būtų kiti, tai ir įstatymo turinys būtų kitoks. Tai matyti iš paprasčiausio fakto, kad skirtingose, kad ir kaimyninėse, šalyse tie patys dalykai reglamentuojami skirtingai ir žmonėms tai nekliūva. Pavyzdžiui, Vokietijoje policija baudžia ne už greičio viršijimą, o už pavojingą važiavimą, Danijoje nėra nustatytos minimalios algos, o Šveicarijoje kiekvienas vyras namie turi šautuvą. Ir daugumai atrodo, kad būtent taip yra normalu.
Ne ką universalesnės ir objektyvesnės yra vadinamosios mokslinės tiesos. Gamtos moksluose (antai medicinoje) yra sutariama, kokie tyrimai bus laikomi patikimais, kiek ir kokių žmonių per kiek laiko ir kokiomis sąlygomis reikia ištirti. Bet kuriuo atveju, visada atsiras žmonių, kurių organizmas reaguos kitaip, o svarbiausia, kad neįmanoma visiškai pašalinti kitų veiksnių.
Jeigu, sakykime, hospitalizacijos sąlygomis galima suvienodinti mitybą ar gaunamus vaistus, tai niekaip negalima garantuoti visiems vienodos emocinės bei psichinės būsenos. Todėl nieko keista, kad įvairūs empiriniai tyrimai duoda skirtingus, netgi priešingus rezultatus. Ir gali būti, kad visi jie yra teisingi – daliai žmonių. Tačiau idant tiesa atitiktų visuomenišką objektyvumo kriterijų, ji turi būti viena.
Todėl oficiali medicina iš egzistuojančių teorijų pasirenka vieną, o kitas visaip menkina kaip nemokslines. Tiesa, tos teorijos po kurio laiko gali būti pakeistos (kaip kad nustota bėgioti „nuo infarkto“, kimšti kūdikius vitaminais, propaguoti mitybą be riebalų), bet niekas tame neįžvelgia sisteminės „ministerija žino geriau“ klaidos.
Socialiniuose moksluose įrodymai yra dar mažiau objektyvūs. Juk kažkas susitaria tam tikrus leidinius laikyti prestižiniais, o ten paskelbtų autorių citatas – pakankamu pagrindimu. Tai neturi nieko bendra su loginiais įrodymais. Visai nesvarbu, kad daugybė ekonomikos teoretikų parodė marksizmo vidinį prieštaringumą, ir nei Marxas, nei jo sekėjai niekuomet nepagrindė, kaip jų komunistinė visuomenė galėtų funkcionuoti ekonomiškai, – marksizmas šiandien tebėra neregėtai populiarus.
Taip pat nesvarbu, kad ekonominės realijos daugybę kartų paneigė Keyneso teoriją dėl nedarbo lygio ir infliacijos santykio, – juo remtis socialiniuose moksluose ir legalu, ir madinga... Apklausos ir statistika taip pat yra sutartiniai dalykai, kurių metodologiją pavertus diskusijų objektu, jie (kaip tas užjūrio princas) prarastų bent pusę savo grožio ir svorio.
Gali būti, kad 99 mano vienaip, o vienas kitaip, ir jis bus teisus. Nei aritmetika, nei demokratija tiesos rasti nepadeda.
Taigi kaip ir nėra protingo pagrindo įvairiausių disciplinų tiesas laikyti visuotinėmis ir objektyviomis. Tačiau noro esama didžiulio. Mat tai padeda daugybei žmonių gyventi komfortiškai su vienintele ir jų valdoma tiesa ir kontroliuoti bei bausti į tą tiesą nepataikančius. Netrūksta manančių, kad tai esąs didžiulis žmonijos pasiekimas, nes „susitariančių“ žmonių skaičius demokratijoje yra palyginti didelis. Tačiau, mano galva, esmės tai nekeičia. Visų pirma, tiesa nieko bendra neturi su dauguma. Ši tik priima sprendimą. Gali būti, kad 99 mano vienaip, o vienas kitaip, ir jis bus teisus. Nei aritmetika, nei demokratija tiesos rasti nepadeda. Juolab kad jos ieškojimas ir demokratinėje visuomenėje nėra vertybė. Vertybė yra nustatytos tiesos laikymasis.
Paprastai tokios sąrangos nauda argumentuojama visuotinu gėriu. Esą apribojus atskirų individų originalias mintis bei nekonvencinių veiksmų laisvę, pasiekiama didžiausia visuomeninė nauda. Nors individo kūrybiškumo apribojimas savaime man atrodo didelis blogis, galima būtų svarstyti tokį požiūrį, jei jis neabejotinai garantuotų didžiausią visuomeninę taiką ir gerovę.
Tačiau ir tuo labai abejoju. Nepaisant nuolatinio, kad ir labai įvairaus, individų mąstymo apribojimo, karai bei nusikaltimai vyko, vyksta ir vyks ateityje. Su laisve mąstyti ir veikti siejamos visokios negerovės – pradedant alkoholizmu bei narkotikais ir baigiant smurtu namuose bei gatvėse. Tačiau gerai funkcionuojantys socialiniai institutai ir išorinė tvarka nuo to neapsaugo – nei senųjų demokratijų, Prancūzijos ar Graikijos gatvėse, nei ramybės simboliu tapusioje Norvegijoje. Olandijos ir JAV, matyt, nė minėti nereikia. O primestų tiesų tėvynė Rusija – ar berasi geresnę vietą tarpti tokiai gyvensenai, kuri, dešimtmečius viešai smerkiama partijos bei darbo kolektyvų, šiandien kuo puikiausiai dera su naujomis svaiginimosi galimybėmis.
Gerovės lygis taip pat netenkina visuomenės, nors statistiškai vertinant yra stulbinamai išaugęs. Ir kaip keista – netenkina ne tos, kuri skurdžiausia, bet tos, kuri, pagal tą pačią statistiką, yra turtinga. Ilgus metus turtinga ES valstybe pripažinta Graikija šiandien šelpiama labiau nei bet kuri skurstanti ar karo nusiaubta šalis. Nes tikėjimą oficialia tiesa – jog ES valstybės esančios turtingos ir galinčios savimi pasirūpinti – reikia atstatyti. Tai daug svarbiau negu Graikijos ar kitos paskiros šalies turtas ar skurdas. Taigi ne tik susitarta tiesa, bet ir priklausymas struktūroms nei taikos, nei gerovės negarantuoja. Kas tada garantuoja?
Joks žmogus ar žmonių grupė negali nustatyti tiesos ir niekaip jos „turėti“. Ir tai visiškai nereiškia, kaip kad dabar populiaru manyti, kad tuo turi užsiimti valstybė.
Ogi niekas. Būtent to viešai negalima pasakyti, nors tai elementari tiesa, lengviausiai įrodoma remiantis ekonomikos dėsniais arba tiesiog sveiku protu. Anksčiau šią paprastą tiesą žmogui nuolat primindavo kunigas per pamokslą, šiandien jo vietoje stovi vadinamoji gerovės valstybė, kuriai tai pripažinti būtų savižudybė.
Grįžkime prie klausimo apie tiesos objektyvumą ir nuosavybę. Akivaizdu, kad tiesa nėra medžiaginis dalykas, todėl ji negali būti nuosavybės objektas (nors dažnas ekonomistas tai ginčytų). Joks žmogus ar žmonių grupė negali nustatyti tiesos ir niekaip jos „turėti“. Ir tai visiškai nereiškia, kaip kad dabar populiaru manyti, kad tuo turi užsiimti valstybė.
Priešingai, ji, būdama demokratija, turėtų kaip galėdama šalintis tokios pagundos svarstyti ir vertinti, juo labiau diegti savo tiesas. Būdama vertybė, tiesa priklauso dvasinių kategorijų sferai, kur jau nuo neatmenamų laikų galiojo kiti, nuo valdovų, bendruomenių ir valstybių nepriklausomi įstatymai.
Pripratusiems prie taisyklių punktų ir paragrafų kiekviename žingsnyje, gali atrodyti visiškai absurdiška mintis, kad žmogus (dažnai intuityviai) paklūsta kokiems nors kitiems įstatymams. Politiškai korektiškame diskurse apie juos nekalbame. Bet tiesos tarp žmonių tėra tiek, kiek mes pripažįstame būtent tokį tiesos objektyvumą.
Šis tekstas buvo išspausdintas žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ Nr. 2
