Atsakymų, kokia šiandien yra didžiausia Lietuvos ekonominė problema, gali išgirsti visokių. Tačiau viešojoje erdvėje, ir ypač prieš rinkimus, dažniausiai girdime apie dvi Lietuvas ir didžiulę atskirtį tarp jų.
Prieš nerdami į kovą su atskirtimi prisiminkime, kad jokia visuomenė negalima be atskirčių. Ypač šiandien, kai darbo rinkoje veikia bent trys kartos, skirtingai žiūrinčios į darbą ir jo vietą žmogaus gyvenime. Statistiniai atskirčių matavimo rodikliai, iš kurių populiariausias – santykinė skurdo riba, rodo vieną aspektą: pajamų skirtumus. Tai stipriai klaidinantis pavadinimas, terodantis pajamų netolygumą vienu pjūviu: kokios dalies gyventojų pajamos nesiekia 60% vidutinių šalies pajamų. Visose šalyse, net pačiose turtingiausiose, pajamų nelygybė egzistuoja. Tik turtingose šalyse žmonės, kurių pajamos patenka po santykine skurdo riba, toli gražu neskursta – jie uždirba, pavyzdžiui, pusę didelės vidutinės algos. O skurdžiose šalyse skursta net tie, kurių pajamos formaliai yra virš santykinės skurdo ribos.
Kad šis rodiklis netinka bendram situacijos vertinimui, jau daug metų kalba ne vienas ekonomistas. Padarykime socialinį eksperimentą ir išgirsime, ką galvoja žmogus, išgirdęs, jog „žemiau skurdo ribos pernai gyveno beveik 23%. Lietuvos gyventojų ir tai yra šiek tiek daugiau nei užpernai“ (citata 2018 m.). Dauguma pasibaisėja ir suteikia leidimą politikui daryti „ką nors“ (o tai reiškia – bet ką), kad išgelbėtų žmones nuo skurdo. Jei žmogus žinotų, kaip tas rodiklis skaičiuojamas, kokios jo reikšmės kitose šalyse ir kokie yra kiti gerovės indikatoriai, reakcija būtų kitokia. Politikai žino, kad žmonės to nesupranta (o ir kodėl turėtų?) ir tuo naudojasi (o neturėtų, jei valstybe rūpinasi). Tiesa, nebūčiau tikra, ar patys politikai to rodiklio prasmę supranta. Smagu gauti Tado Blindos tipo balsų paramą, o įgavus statusą – daryti tai, ką pats esi manant reikalinga. Nesvarbu, kad skurstantieji dėl tokių gynėjų veiksmų retai laimi.
Grįžkime prie kitų ekonominę gerovę matuojančių rodiklių. Nedarbo lygis, BVP augimas, vidutinio atlyginimo augimas, biudžeto balansas. Tai yra makroekonomikos kertiniai taškai, kurie gana gerai atspindi ekonomikos būklę iš paukščio skrydžio (žemėje – iš centrinio banko vadovo, premjero ar finansų ministro kėdės). Jų gerų reikšmių pakanka gauti gerus reitingus ir tarptautinius pagyrimus, bet toli gražu nepakanka įvertinti nei žmonių gerovės, nei jos kitimo krypties, nei tų pačių ekonominių problemų, nuo kurių kalbą pradėjome. Visus šiuos dalykus reikia nagrinėti giliau. Pridedame BVP struktūros, šešėlinės ekonomikos, investicijų į gamybą, gyventojų taupymo, mokymosi visą gyvenimą, registruotų patentų, įvairių pajamų pasiskirstymo ir mokesčių sumokėjimo dinamikos kreives. Visa tai apmąstę kompleksiškai, jau šį bei tą galime pasakyti apie ekonomikos problemas, tačiau jokiu būdu ne pasirinkę vieną ar du atskirus rodiklius, kaip įprasta daryti.
Juo daugiau matavimo pjūvių pasirinksime, juo daugiau matysime atskirčių: tarp kaimo ir miesto, vyrų ir moterų, viešojo ir privataus sektoriaus, aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbų, šeimos ir korporatyvinio verslo, dirbančiųjų ir pensininkų ir t. t.
Juo daugiau matavimo pjūvių pasirinksime, juo daugiau matysime atskirčių: tarp kaimo ir miesto, vyrų ir moterų, viešojo ir privataus sektoriaus, aukštos ir vidutinės kvalifikacijos darbų, šeimos ir korporatyvinio verslo, dirbančiųjų ir pensininkų ir t. t.
Ekonomikoje vyksta daugiapakopiai ir sudėtingi reiškiniai, kur atskiros grupės nuolat sąveikauja tarpusavyje ir dar visi kartu juda kuria nors (augimo, stagnacijos, recesijos ar pan.) kryptimi. Paimkime šiuo metu aktualų BVP augimo scenarijų. Populiaru priekaištauti, kad BVP augimo (kaip ir algų kilimo) vaisiai ne visiems tenka.
Todėl reikia „kažką daryti“, kad tektų visiems. Nusprendžiant, ar reikia kažką daryti, ką ir kada, svarbus laiko veiksnys. BVP niekada neauga tolygiai visuose sektoriuose. Paprastai kas nors tą BVP trukteli į viršų. Lietuvai būdinga, kad tai eksportas (yra šalių, kur tai padaro naftos gavyba ar karo pramonė). Taip pat stiprių užsienio firmų ir tarptautinių korporacijų investicijos Lietuvoje ar padalinių plėtra. Šios veiklos kilsteli sukuriamą vertę ir darbo užmokestį, palyginti su šalies vidurkiu, taip sukurdamos ir nelygybę, ir impulsą. Tas impulsas kaip banga persiduoda kitiems sektoriams, kurie reaguoja į kylančias kainas (darbo jėgos, nuomos, žaliavų) ir naudojasi tų sektorių generuotu pajamų vartojimu (parduoda paslaugas ir prekes).
Tada sakome, kad ekonomika atsigauna ir vartojimas ima augti. Augimo impulsas nuvilnija per veiklų grandinę kuriančioje ekonomikoje ir grįžta surinktais mokesčiais viešuose finansuose. Tai užima laiko. Jei žmogus dirba toje didelę pridėtinę vertę kuriančioje srityje, jis BVP augimą pajus daug greičiau, nei, pavyzdžiui, ūkininkas, kuris augina šiai veiklai žaliavą ar valstybės tarnautojas, kuris gauna atlyginimą, kai jį padidina politikai, atsižvelgdami į padidėjusias biudžeto pajamas ir kitus veiksnius. Kadangi politikų motyvai gali būti kokie tik nori (kaip antai rinkimai), viešajame sektoriuje dirbantis žmogus to padidėjimo ir apskritai gali nepajusti, kaip kad Lietuvoje jau ne kartą vyko su mokytojų, dėstytojų ar kultūros darbuotojų atlyginimais.
Čia ir susiduriame su tikromis ekonomikos problemomis. Vertės kūrimo grandinėje šie augimo impulsai, kaip bangos vandenyje, keliauja santykinai laisvai. Tačiau pasiekę viešuosius finansus, jie patenka į šliuzų sistemą, kurioje srautai valdomi administraciniais sprendimais. Savaime čia niekas niekur neteka – nei ištekliai, nei kompetencijos, nei gerosios praktikos. Jei ekonomikai augant rinkos ekonomikoje atlyginimas anksčiau ar vėliau pasiekia ir supermarketo kasininkę, ir valymo firmos darbininką, tai viešajame sektoriuje šis srauto pritekėjimas gali niekada ir neprieiti prie tam tikrų sričių, o būti sėkmingai nusodintas ten, kur politikai pasirinko.
Vienos grupės gali būti pamaitintos, o kitos paliktos, nepriklausomai nuo to, kokius prioritetus suvartoti tą srautą turi gyventojai. (Paprastai pamaitinamos jėgos struktūros ir valdantiesiems svarbiausios balsuotojų grupės.) Nėra nieko lengviau nei prikurti brangių ir gerai skambančių projektų, jei jie finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais. Kaip antai – investuoti tiesiog į regionus, turėti nacionalines avialinijas, skatinti kūrybiškumą ar sukurti e-sveikatos sistemą. Rezultatai dažniausiai atrodo gerokai prasčiau nei pavadinimai.
Atskirtis ekonomikoje nėra problema, ji yra būtinybė. Jei nėra skirtumų, nėra potencialo, o jei nėra potencialo, nėra judėjimo. Žmonių visuomenė funkcionuoja kaip ir visa kita gamtoje – judėjimas atsiranda iš potencialų skirtumo, jis sukuria gyvybę bei plėtrą. Vienodumas reiškia stagnaciją. Visi žinom, kad stovintis vanduo pūva, nejudantis gyvas organizmas kenčia ir serga, o stovinti ekonomika gerovę tik naudoja.
Tačiau tam tikros atskirtys yra problema – taip nutinka, kai jos tampa sienomis judėjimui vykti. Kai gerovės sukurtas srautas „nepersipila“ į kitą sektorių dėl dirbtinių kliūčių – draudimų, apribojimų, tam tikrų administracinių nuostatų. Gerovės srautas gali nepersipilti ir dėl objektyvių priežasčių: jei nedaroma specialių žingsnių, natūraliai atskirtyje būna neįgalieji, sunkiai sergantieji, imigrantai, asocialių šeimų vaikai. Lietuvai natūralios atskirtys yra būdingos ir nesame labai pažengę jas mažindami. Labiausiai dėl to, kad esame linkę kovoti su pasekmėmis: greitai sulyginti pajamas, suteikti kompensacijas. Panašu, kad ir siekiama ne išspręsti problemas, o tik nuo jų atsipirkti (kaip užsiėmę suaugusieji išsiperka laiką iš vaikų brangiais žaislais). Viešojoje erdvėje tebežaidžiame azartinį žaidimą „atimk iš daugiau už mane turinčio“, ir būsi herojus.
Palyginus su kitomis šalimis, Lietuvoje specifiškai išsiskiria viešojo sektoriaus atskirtis, ir tai nėra keista. Juk Lietuvoje, nepaisant visų pakraipų ir rangų ekspertų raginimų, viešojo sektoriaus reformos nebuvo vykdomos. Nei švietimo, nei sveikatos apsaugos (vaistų sąrašų stumdymai nėra struktūrinės reformos), nei socialinės apsaugos, nei valstybės tarnybos. Visi šie sektoriai liko atskirti nuo rinkoje vykstančių procesų. Visų pirma vadybos srityje.
Žvelgiant iš verslo perspektyvos, negali atsistebėti, kodėl valstybė kaip darbdavys nebrangina savo darbuotojų, su jais nebendradarbiauja ir nesinaudoja jų kompetencija, kaip antai neinvestuoja į jų motyvaciją, nesirūpina pamaina.
Žvelgiant iš verslo perspektyvos, negali atsistebėti, kodėl valstybė kaip darbdavys nebrangina savo darbuotojų, su jais nebendradarbiauja ir nesinaudoja jų kompetencija, kaip antai neinvestuoja į jų motyvaciją, nesirūpina pamaina. Apskritai valstybė kaip darbdavys yra tiek nutolusi nuo tų principų, kurių reikalauja iš privačių darbdavių, kiek nutolę yra jų darbuotojų atlyginimai (jei lyginsime panašias pareigybes). Šiandien viešasis sektorius savo vidiniais santykiais ir efektyvumu yra pati didžiausia atskirtis, apie kurios išmontavimą reikia kalbėti. Nes čia be politinės valios niekas negali padėti: nei mecenatai, nei bendruomenės, nei piliečiai, kurie yra ramstis daliai žmonių skurdo ir ligos atskirtyse.
Bet apie tai politikai kalbėti nemėgsta. Jie mėgsta kaltinti impulso davėjus, kad šie sukūrė tą judėjimą, į kurį reaguoti jie yra priversti. Arba rinkos dalyvius, kad jie nepraleido vežimo prieš arklį ir nepakėlė algų prieš sukurdami produktą. Tarsi atidarius duris visi per jas galėtų prasprūsti vienu metu.
Grįžtant prie atskirčių mozaikos, kuri normalioje visuomenėje normaliai egzistuoja, neturėtumėm pamiršti, kad žmogus gali jaustis esąs atskirtyje, pagal jokius išmatuojamus rodiklius joje nebūdamas. Nes, pavyzdžiui, bijo keisti darbą arba senti, nesugeba nuryti pavydo dėl sėkmingos kolegos karjeros, patiria spaudimą iš artimųjų sportuoti ir išmokti anglų kalbą, ar tiesiog jaučiasi nesuprastas genijus. Žmogui būdinga kentėti dėl vienišumo ir atskirties.
Tai bene natūraliausia žmogaus būsena. Jei žmogus negali atsiremti į tikėjimą ir pajusti bendrumą jame, jo lūkesčiai dėl žemiškų „lygybių“ išauga neproporcingai – tiek, kiek joks žemiškas rojus negali suteikti. O jei visuomenėje nėra ir tarpinio sluoksnio, bendruomenių, tai žmogus lieka vienas akistatoje su valdžia ir visų malonių tikisi tik iš jos. Tuomet gelbėtojas tiesiog negali neateiti.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2019 m. Nr.2
