A.Butkevičius tebeprisistato kaip pragmatiškas, taigi ekonomiką išmanantis (ir tokio išsilavinimo), ideologiškai neužsispyręs, bet racionalus žmogus. Tikrai toks, kokio nori visuomenė, ir reitingai tai patvirtina.
Taigi viešųjų ryšių prasme A.Butkevičiaus įvaizdis yra šūvis į dešimtuką. Kaip ir apsisprendimas kalbėti viešai, net ir nusišnekant. Taip žmonėms jis atrodo artimesnis, galintis juos suprasti, įsiklausantis.
Tai veikia teigiamai, ypač turint omenyje kontrastą su A.Kubiliumi, kuris niekada nenusišnekėdavo, bet kalbėjo rečiau ir dažnam žmogui nesuprantamai, išlaikydamas solidžią distanciją. Apskritai viešieji ryšiai nelabai koreliuoja su tiesos sakymu, arba tiksliau – norinčiam sakyti tiesą reikalingi išskirtinai profesionalūs viešieji ryšiai, abejoju, ar Lietuvoje kas nors tokius gali parūpinti.
Kurį laiką buvo atsiradusi viltis, kad štai pagaliau turėsime premjerą – modernų socialdemokratą. Bet viltis veikiai išblėso.
Bet grįžkime prie ekonomikos, kuri būtinai turi turėti ryšį su tiesa. Jei neturi, tai greitai pasimato suprastėjusiuose rodikliuose: bendro ekonomikos augimo, nedarbo, atlyginimų, infliacijos. Tad vertinant Vyriausybės ir jos vadovo potencialą, tenka aiškintis, ar jo ekonomikos supratimas atitinka tikrovę, ar yra tik ideologijos (beideologiškumo), viešųjų ryšių, noro valdyti ar kitų tikslų priedas.
Tenka pripažinti, kad nors ir turėjau itin prastos patirties su A.Butkevičiumi kaip ekonomistu, kai jis dar buvo susisiekimo ministras, kurį laiką buvo atsiradusi viltis, kad štai pagaliau turėsime premjerą – modernų socialdemokratą. Bet viltis veikiai išblėso.
Čia pabrėžiu žodį „modernų“, ne „socialdemokratą“. Stebint Lietuvos ekonominės politikos istoriją, peršasi išvada, kad nomenklatūros ir modernumo takoskyra tampa svarbesnė, nei kairės ir dešinės. Pastarąją ekonomikoje apibrėžia požiūris į nuosavybę ir verslo laisvę, tad šia prasme Lietuvoje dešiniųjų neturime.
Ir socialdemokratai, ir konservatoriai, ir liberalai mėgsta remti ir saugoti valstybines bendroves, nenori jų privatizuoti, visi draugiškai balsuoja už žemės paėmimą iš privačių subjektų „visuomenės reikmėms“, saugo municipalines įmones nuo privačių konkurentų ir pan.
Tiesa, pastaroji Vyriausybė nuveikė nemažai darbų verslo laisvių labui, tačiau tai buvo atskirų ministrų iniciatyvos, o Vyriausybės prioritetas buvo energetika. Suprantama, dideli užmojai politikams patinka...
Socialdemokratai savo ekonominiais sprendimais taip pat nebuvo vien kairieji. Juk ir jų valdymo metais Lietuva perėjo į rinkos ekonomiką, taigi vyko ir privatizacija, ir konkurencinės aplinkos kūrimas. Ekonominės politikos kairės–dešinės skalėje visos pagrindinės Lietuvos partijos spiečiasi apie centrą, išsiskirdamos tik retorika ir nuomonėmis atskirais klausimais, bet ne sisteminiais sprendimais.
Šitai dar sustiprina nomenklatūros–modernumo skalės reikšmę.
Viena iš jų – valstybės valdymo modernumas. To iš jų tikrai verta mokytis. Ką, beje, ir darė A.Kubiliaus Vyriausybė kontrolės institucijų ir valstybinių įmonių valdymo srityje. Ir ko, kaip jau matyti, nesupranta dabartinė Vyriausybė.
Socialdemokratai ir premjeras A.Butkevičius mėgsta remtis Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kai kalbama apie mokesčius, valstybinės nuosavybės apimtis, perskirstymo dydį. Esama daug argumentų už ir prieš skandinavišką modelį, taip pat minėtinos specifinės aplinkybės, leidžiančios šioms šalims sukurti gerovę.
Viena iš jų – valstybės valdymo modernumas. To iš jų tikrai verta mokytis. Ką, beje, ir darė A.Kubiliaus Vyriausybė kontrolės institucijų ir valstybinių įmonių valdymo srityje. Ir ko, kaip jau matyti, nesupranta dabartinė Vyriausybė.
Toliau remsiuosi premjero požiūriu, nes tik jį iš visų ministrų įmanoma apibrėžti, ir jis aiškiai lemiamas. Apsiribosiu dviem kertiniais modernaus valdymo aspektais – požiūriu į valstybinius socialinius fondus ir į socialinių paslaugų teikimą.
Modernioji Europos ekonominė mintis ir praktika, nors ir akivaizdžiai kairuoliška savo turiniu, labai nuosekliai laikosi požiūrio, kad socialiniai fondai atlieka privačių fondų funkciją, tik daro tai saugiau ir pigiau, nes „nesivaiko pelno“.
Čia iš esmės kalbama apie valstybinį socialinį pensijų draudimą ir sveikatos draudimą. Visose ES šalyse veikia valstybinis socialinis ir sveikatos draudimas, kuris daugiau ar mažiau yra privalomas. Paskirose šalyse modeliai įvairuoja, pasirinkimas tarp privačių ir valstybinių sveikatos draudikų organizuotas skirtingai, tačiau pats pasirinkimas egzistuoja.
Dar svarbiau, jog laikomasi principo, kad besidraudžiantysis (kad ir privaloma tvarka) yra klientas, t. y. draudimo pinigai yra jo. Tiesa, jų vartojimas smarkiai apribotas – gali tekti laukti eilėse, atlikti vienus ar kitus veiksmus, primokėti už paslaugas ir pan., tačiau pinigai yra žmonių. O žmonės turi teisę rinktis. Todėl valstybės stengiasi sudaryti prielaidas, kad rinktis jie turėtų iš ko. Idant būtų paslaugų įvairovė, kuri galima tik esant palankioms sąlygoms steigtis ir konkuruoti įvairios nuosavybės sveikatos paslaugų teikėjams.
Tą nuostatą dar sustiprina palyginti nauja galimybė ES gydytis ne savo šalyje – draudimo pinigai tiesiog nukeliauja ten, kur žmogus pasirenka gydytis. Europoje politikai nebesprendžia už žmogų, kur turi būti sunaudoti jo pinigai – ten, kur jis gyvena, ar kur dirba ir moka mokesčius?
Taip pat jie nemano, kad tai yra jų (t. y. biudžeto) pinigai.
Manau, kad jei suformuluosime klausimus taip, kaip aš čia pateikiau, ponas A.Butkevičius su manimi sutiks – bent jau viešai. Tačiau, kai pats kalba apie sveikatos ir „Sodros“ biudžetus, nuolatos išsiduoda: privačios gydymo įstaigos gauna „mūsų“ pinigus, „mūsų“ privalomojo socialinio draudimo fondas patiria išlaidas ir pan.
Analogiškas požiūris yra į „Sodrą“. Suprantama, Vyriausybė disponuoja šiais fondais – ji gali didinti arba mažinti pensijas, įtraukti kompensuojamus vaistus į sąrašą ar išmesti, gali keisti ligoninių įkainius už paslaugas.
Kyla klausimas, kokiu pagrindu, jei tai yra žmonių pinigai? Jei įkainis yra 1 litas, kokiu pagrindu jis tampa 0,85 lito? Iki šiol Lietuvoje tik privačios gydymo įstaigos turi paslaugų kainas. Viešajame sektoriuje viskas vyksta iš kitos pusės. Pinigų paskirstoma, kiek jų yra, o po to ligoninių vadovai sukasi kaip gali, bandydami suvesti galą su galu.
Kaip vadovas gali pasamdyti gerus specialistus, jiems pažadėti ilgalaikę perspektyvą, jei kitais metais, pavyzdžiui, VLK įkainis sumažės iki 0,80, o biudžeto finansavimo ar Europos programų nepavyks gauti?
Nežinau, kokiu naivuoliu reikia būti šiame kontekste imantis aiškinti apie kokias nors reformas, kurios pagerintų ligonių ir dirbančių medikų padėtį. Apie kokią vadybą čia apskritai galima kalbėti, kai paslauga neturi kainos ir ji net neparduodama vartotojui, o paskirstoma. Kaip vadovas gali pasamdyti gerus specialistus, jiems pažadėti ilgalaikę perspektyvą, jei kitais metais, pavyzdžiui, VLK įkainis sumažės iki 0,80, o biudžeto finansavimo ar Europos programų nepavyks gauti?
Pensijų srityje situacija ne ką skiriasi. Dabartinė „reforma“ taip net nevadintina, ji teapima apie 2–3 proc. pensijos įmokos. O kur dar 23 procentai? Ir kas vyksta su „Sodra“? Ogi nieko.
Jei atlyginimai auga ir demografija neprastėja staiga, deficitas būna mažesnis. Jei atlyginimai neauga, bedarbių mažėja, senų žmonių daugėja – deficitas didėja. Bet deficitas yra nuolat, ir tai, kaip sako šios sferos vadovai, yra visiškai normalu... Taip esą yra visoje Europoje. Taigi, kad ne visoje, bet Graikijoje ir Italijoje – tai tikrai.
Kitos šalys daro išvadas. Kad ir ta pati Švedija, kuri nors ir nepadarė esminės reformos, pavesdama žmonėms daugiau rūpintis senatve patiems, bet įdiegė modelį, kuris neleidžia valstybei nuolat mokėti pensijas į skolą. Pagal jų sistemą pensijų dydis koreguojasi automatiškai pagal surenkamas įmokas ir deficitas nėra normalu.
Atėjus sunkmečiui, politikams nebereikia tapti savižudžiais mažinant pensijų išmokas, o ekonomikai ir demografijai pagerėjus jie nebėra tie, kurie jas padidina. Juolab kad geraisiais laikas sistemoje kaupiamas rezervas.
Tokia „Sodros“ reforma labai pritiktų moderniems socialdemokratams, kurie yra racionalūs, atsižvelgia į ekspertų siūlymus, viską apskaičiuoja. Iš tiesų ji yra skaičiavimų tobulybė – nuasmeninta ir subalansuota biudžeto prasme. Beje, ją nuosekliai ir jau senokai siūlo R.Kuodis. Bet socialdemokratai nesiūlo. Tik pasamprotauja apie „Sodros“ bendrąjį gėrį. Nenuostabu, nes jie nėra modernūs socialdemokratai, tik tokiais save vaizduoja.
Valstybinių įmonių valdymas – bene labiausiai dabartinės vyriausybės nomenklatūrišką mąstymą atskleidęs veiksmas. Buvusioji Vyriausybė tikrai sunkiai, esant didžiuliam pasipriešinimui, diegė valstybės institucijose normalaus verslo vadybos principus. Visų pirma, pareikalavo iš jų finansinės atskaitomybės. Kurios, kad ir kaip būtų skandalinga, iki tol apskritai nebuvo.
Galima rasti daugiau pavyzdžių, kaip dabartiniai socialdemokratai viešajame administravime daro priešingai, nei jų mėgstamos cituoti Skandinavijos šalys. Ir, matyt, daro nuoširdžiai.
Bepigu dabar samprotauti apie skaičių palyginimus, juos visų pirma reikėjo iš tų įmonių gauti. Po to atsirado reikalavimas dividendų savininkui – šiuo atveju valstybei. Tai, ideologiškai svarstant, yra diskutuotinas gėris, bet vadybos prasme yra tiesiog būtinas. Galų gale buvo prikalbinti vadybos patirtį turintys žmonės iš verslo įeiti į valstybinių įmonių valdybas.
Įmonių rezultatai apčiuopiamai pagerėjo. Tačiau naujieji valdantieji tame jokio gėrio neįžvelgė. Jiems labai pagailo valstybinių įmonių, kad turi taip sunkiai dirbti, idant uždirbtų pelną biudžetui... O kaip dėl visų kitų verslų, kurie nieko kito ir nedaro, tik uždirbinėja mokesčius biudžetui ir grąžą savininkams? Tarsi verslas būtų tiesiog laiko praleidimas, o ne vertės kūrimas.
Taip pat valdantiesiems labai pagailo „Lietuvos geležinkelių“, kurie galėtų investuoti į plėtrą, jei neturėtų sumokėti dividendų į biužetą. Ar politikai tikrai mano, kad kitos įmonės neturi poreikio investuoti į plėtrą ar modernizaciją, bent jau kad išsilaikytų konkurencinėje kovoje? Ar vis dėlto čia vaidmenį atliko itin glaudūs ir ilgamečiai LG ir socialdemokratų ryšiai?
Galima rasti daugiau pavyzdžių, kaip dabartiniai socialdemokratai viešajame administravime daro priešingai, nei jų mėgstamos cituoti Skandinavijos šalys. Ir, matyt, daro nuoširdžiai. Ta prasme, kad jie tikrai mano, jog į biudžetą patekę žmonių pinigai yra patikėti jiems ne efektyviai administruoti, bet disponuoti.
Taip pat jie, matyt, nuoširdžiai netiki, kad valstybinės įmonės valdybos narys gali būti tiesiog valdymo specialistas, o ne partijos statytinis. Manau, kad tai pakankamai rimta žinia žmonėms, nepriklausomai nuo jų ideologinių pažiūrų.
