Tokių pavyzdžių rasime daugybę: švietimo, darbo rinkos valdymo, pašalpų skyrimo, visuomenės sveikatos ir kitose srityse. Referuodami į kitas šalis turėtume nepamiršti, kad jose irgi klystama. Visur daug sprendimų priimama vien dėl politikų valios, o ne dėl to, kad tie sprendimai protingi ir atrodo teisingi. Atėjus kitiems politikams, sprendimai gali būti pakeisti ir tendencijų kreivė virs tik brūkšneliu laike.
Kadangi Lietuvoje ypač mėgstama remtis svetimomis praktikomis ir pavieniais kitų šalių socialinių sprendimų epizodais, pravartu būtų detaliau pasiaiškinti, kokios yra šios dienos visuomeninio gyvenimo tendencijos ir ką jos reiškia socialinei politikai.
Išskirčiau keturias – visuomenės senėjimo, technologijų plėtros, globalizacijos ir visokeriopos žmonių įvairovės (pradedant nuo kūno ir gyvenimo būdo iki kultūros ir vertybių) – tendencijas.
Išskirčiau keturias – visuomenės senėjimo, technologijų plėtros, globalizacijos ir visokeriopos žmonių įvairovės (pradedant nuo kūno ir gyvenimo būdo iki kultūros ir vertybių) – tendencijas. Nedėliosiu, kas ką lemia, nors akivaizdu, kad jos susiję: antai globalizacijai įvykti fiziškai leido susisiekimo technologijos, o su globalizacija įvairovės neišvengsime. Aptarti norėčiau visuomenės senėjimą, visų pirma, kaip geriausiai dokumentuotą tendenciją (praktiškai – faktą) Europoje, JAV ir kai kuriose kitose išsivysčiusiomis vadinamose šalyse.
Tendencija ši yra tokia stipri, kad jos pakeisti nepavyksta netgi toms šalims, kurios sistemiškai, ilgai ir dosniai investuoja į gimstamumo skatinimą. Turint tai omenyje, svarstyti lieka du sprendimus: (1) prisikviesti žmonių iš kitų šalių, (2) pritaikyti ekonominį ir socialinį šalies gyvenimą kitokios struktūros visuomenei. Priminsiu, kad buvo įprasta, jog jaunų žmonių yra daug, kad ateinanti karta yra ne mažesnė nei buvusioji, kad vyresnių žmonių yra palyginti mažai ir jie nėra būtini tiesiogiai kuriant materialiąją gerovę. Tie jauni žmonės, kurių buvo daug, iš pradžių tiesiogiai šeimose, po to per valstybės sukurtą perskirstymo mechanizmą galėdavo išlaikyti vyresniuosius būtent dėl santykinai didelės gausos.
Svarbu pastebėti, kad per pastaruosius pusantro šimto metų pakito socialinės atsakomybės centrai, kurie iš šeimos ir bendruomenės persikėlė į valstybę.
Svarbu pastebėti, kad per pastaruosius pusantro šimto metų pakito socialinės atsakomybės centrai, kurie iš šeimos ir bendruomenės persikėlė į valstybę. Taigi tie vyresni žmonės, kurių buvo nedaug, buvo ir materialiai išlaikomi savo šeimose, ir turėjo prasmingos veiklos šeimose ir bendruomenėse. Šiandien didelė dalis pagyvenusių žmonių, kurie nebedirba, ne tik kad materialiai priklauso nuo valstybės, bet ir neturi socialinės erdvės, kur galėtų prasmingai gyventi. Iš to kyla ne tik pensinio amžiaus žmonių skurdas, bet ir vadinamoji socialinė atskirtis, o iš jos – bloga gyvenimo kokybė, bloga psichinė būklė, prasta savijauta, ligos, išlaidos gydymui, priešlaikinės mirtys. Noriu pabrėžti, kad socialinė atskirtis nekyla tiesiogiai iš materialinių nepriteklių – tai skirtingų visuomeninių procesų pasekmės. Socialinės atskirties ir kartu blogos vyresnių žmonių gyvenimo kokybės galima būtų išvengti kitomis priemonėmis, nei tiesiog pakeliant pensijas. Ir atvirkščiai, padidintos pensijos ne visiems suteiks socialinę integraciją, nes pati visuomeninė sąranga šiandien tos integracijos nepalaiko.
Apsistokime trumpam prie pensijų, Lietuvoje vadinamų „Sodros problemomis“. Pavadinimas nėra toks blogas, nes kalbame būtent apie „Sodros“ tipo pensijų problemas. Jei pensijos būtų kito tipo, ir problemos būtų kitokios. Einamosiomis įmokomis finansuojamos pensijos (kai dabartiniai dirbantieji finansuoja ne savo būsimą pensiją, o šiuo metu esančių pensininkų) buvo sukurtos remiantis būtent jaunos ir aktyviai atsinaujinančios populiacijos prielaidomis ir esant šiandienei gyventojų amžiaus struktūrai jos paprasčiausiai neveikia.
Apie tai jau kalbama ir rašoma daugiau nei keletas dešimtmečių, regis, seniai laikas padaryti išvadą: „Sodros“ tipo pensijų sistemos, senėjant visuomenei, neatlieka joms priskirtos funkcijos – užtikrinti lėšas pensininkų pragyvenimui. Jas keisti būtina. Kadangi sistema inertiška ir susijusi su žmogaus gyvenimo ciklu, jos negalima tiesiog paimti ir pakeisti kita. Reikia keisti dalimis. Tačiau politikai (ne tik Lietuvoje) bent kiek ryžtingiau keisti nesiima nė gabalėlio, tarsi tikėdamiesi, tiksliau, primesdami tą tikėjimą visuomenei, kad kažkaip viskas savaime išsispręs: pagerės gimstamumas, atvažiuos jaunų imigrantų ar vyresni žmonės tiesiog ims ir numirs suėjus pensiniam amžiui.
Vertinant logiškai, trečioji prielaida turėtų būti tikroji, nes pirmosios tiesiog neveikia. Turima daugiau nei pakankamai įrodymų, kad demografinė situacija dėl jos gerinimo priemonių nepuola keistis – jaunos šeimos paramą suvartoja ir paprašo dar, bet statistiškai juntamos įtakos demografijai tai neturi. Mintis apie imigrantus yra labai populiari tarp ekonomikos ir pensijų specialistų – iš jų jie tikisi darbo ir įmokų – bet labai nepopuliari tarp kitų politikų, kurie imigrantų nenori. Labiausiai dėl įvairiuose visuomenės sluoksniuose gajaus mito, kad imigrantai atims vietinių darbus ir numuš atlyginimus.
Nepaisant šio mito nepagrįstumo, švietimo ir kitų šalių praktikų (Vokietija be turkų seniai jau nebūtų galėjusi gyvuoti ir sukurti tos gerovės, nuo kurios atsikąsti mums irgi patinka), nemanau, kad jis greitai nunyks. Taigi pensijų byloje jokių perspektyvų tęsti esamos sistemos gyvavimą tiesiog nėra, nepriklausomai nuo to, kaip jos bus skaičiuojamos – taškais, punktais ar pagaliukais. Jei pinigų krepšelyje nėra, tai jų ten nėra. Šiandien geros išeities niekas pasiūlyti neturi, nors ne tais bėgiais važiuojame jau pusšimtį metų. Tačiau akivaizdu viena (ir tai Lietuvai labai svarbu), kad žmogaus pensija turėtų būti suformuota iš kelių skirtingų finansinės veiklos šaltinių, iš kurių „sodrinio“ tipo pensija yra tik vienas ir ypač brangus gabaliukas.
Vakarų Europos pensininkai yra ir bus turtingesni nei mūsų, kadangi turi kitų pensijos šaltinių. Jų Lietuvoje nebuvo dėl gerai žinomų priežasčių, – nes Lietuvoje nebuvo rinkos ir kapitalistų, kurie tuos kitus finansinius išteklius padėtų sukaupti. Dabar kaip jau ir yra, bet kapitalistų ir rinkos niekas nenori. Tuomet turėtų nenorėti ir jų sukaupto kapitalo, įskaitant pensijas.
Pensijų finansavimo klausimas sukamas ir persukamas metai iš metų ir, matyt, taip neproduktyviai bus (nu)sukama ir toliau, juolab kad tame dalyvauja siauras ratas specialistų ir politikų, paprastai besiangažuojančių grynai finansiniams klausimams. Tuo tarpu antroji senėjančios visuomenės sukeliamų iššūkių sritis – ekonominė ir socialinė struktūra – yra gerokai platesnė. Ji susijusi su esminėmis ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros charakteristikomis ir reikalauja kompleksinio matymo beigi jautrumo realių (!) individų motyvacijai. Skaičiavimai ir modeliavimai čia nepadeda, nes negali įskaičiuoti kintančio individo nusiteikimo stengtis laike.
Senėjanti visuomenė stipriai keičia darbo rinką. Įstatymais jau numatytas ilgesnis pensijos amžius – žmogaus prievolė ilgiau dirbti. Kai kuriose šalyse jis ilgintas jau keletą kartų. Keliami stažo reikalavimai, ribojamas išmokėjimas atskiroms gyventojų grupėms. Tačiau įmokas norima paimti kaip iš standartizuotos industrinės visuomenės.
Šiandien žmonės mokosi visą gyvenimą (kad ir kaip banaliai tai skambėtų), jie mokosi kartu dirbdami visą dieną, dirbdami dalį dienos, vakarais arba imdami atostogas, daugybė žmonių dirba nuotoliniu būdu. Darbas daugeliui nebėra rutina pagal iš anksto suskaičiuotas valandas nustatytoje vietoje. Darbas taip pat nebėra būtinai samdomas. Dirbti sau bent dalį laiko yra norma tose šalyse, į kurias vis žvalgomės, ji bus tokia ir pas mus. Bet mūsų darbo įstatymai iki šiol reikalauja tikslių valandų tikslioje vietoje iš anksto, diskriminuoja dirbančius ne visą darbo dieną, riboja galimybes susitarti, nes visur vaidenasi išnaudojimas.
Šiandien darbdavys apkrautas tiek prievolių prieš darbuotoją, kad pats seniai tapo išnaudojamas valstybės labiau nei darbuotojas galėtų būti išnaudojamas darbdavio.
Dėl to seno marksistinio komplekso stabdomas žmonių noras dirbti. Ir darbuotojų, ir darbdavių. Šiandien darbdavys apkrautas tiek prievolių prieš darbuotoją, kad pats seniai tapo išnaudojamas valstybės labiau nei darbuotojas galėtų būti išnaudojamas darbdavio.
Šiandien darbuotojas ir darbdavys vos drįsta norėti susitarti, kad darbuotojui būtų patogu, o esama demografinė situacija prikišamai rodo, kad tik per susitarimus galime išgyventi. Daug žmonių nori dirbti lanksčiai – toli gražu ne tik jauni studentai, bet ir vidutinio amžiaus studentai, mamos po vaikų auginimo, vyresni žmonės. Pastarosios dvi grupės tiesiogiai susijusios su demografija, bet politikai į tai dėmesio nekreipia, jie apmokestina Sodros įmokomis negautą atlyginimą. Jei žmogus dirba dalį dienos, gal manoma, kad jis padaro už visą?
Nemanoma nieko. Tiesiog gaunama papildomai lėšų, apmokestinus nesukurtą produktą ir diskriminuojant dalį dienos dirbančius žmones, sodrinėms pensijoms gelbėti, kurios, kaip išsiaiškinom, nei šiomis, nei daugeliu kitų priemonių išgelbėtos nebus. Esant prastai demografijai svarbiausia būtų kurti sąlygas, kurios motyvuotų žmones išeiti iš darbo rinkos, kai reikia auginti vaikus, grįžti į ją, kai galima grįžti, ir likti joje, kol sveikata leidžia. O ne tik sumokėti naujai įvestas pašalpas ar dešimt eurų padidinti pensijas.
Susiformavus ekonominėms sąlygoms, jau galėtume kalbėti apie tam tikrą kultūrą. Nes ekonomika kinta greitai, jos naujoms formoms atsirasti pakanka kelerių metų. Kai vyresni žmonės tampa labiau išlaisvinta darbo jėga, greitai atsiranda kam juos įdarbinti. Kai jie tampa kokių nors paslaugų ar prekių pagrindiniais vartotojais, tos prekės ir paslaugos formuojamos pagal jų skonį. Gerokai ilgiau užtrunka pasikeisti kultūrinėms nuostatoms, kurios leistų rasti savo prasmingą vietą žmonėms, gerovės valstybės evoliucijos eliminuotiems ne tik iš šeimos bei ekonomikos, bet ir iš socialinių institutų, paverstiems vien gailesčio nusipelniusiais perskirstytos gerovės gavėjais.
