Guoda Azguridienė: Vėl euras ir vėl kainos

Ne taip seniai dar diskutavome, ar euro mums reikia. Dar gerokai prieš oficialų pareiškimą, kad euras bus, šios diskusijos išsikvėpė. Ir ne todėl, kad susitarėme, jog euras mums yra reikalingas. Veikiau išsikristalizavo supratimas, kad euro įvedimas nėra tiesiog ekonominis klausimas, kur galima būtų apskaičiuoti naudas ir sąnaudas ir tuo remiantis pasirinkti geresnį variantą (nors Lietuvos centrinis bankas apskaičiavo, kad apsimoka).
Guoda Azguridienė
Guoda Azguridienė

Tačiau realaus pasirinkimo kaip ir nebuvo. Euro įvedimas, pasiekus nustatytus reikalavimus šalies finansams, yra integrali stojimo į ES tąsa. Dėl to taip pat galima diskutuoti, išryškinant tolesnes ES raidos perspektyvas: federacija ar tolesnė centralizacija. Tačiau Ukrainos įvykių fone diskusija persikėlė į dar fundamentalesnį – saugumo lygmenį.

Kiekvienas svyravimas dėl pasirinkto kurso gali sudaryti įspūdį, kad ES esanti silpnas darinys, ir kitos valstybės galinčios ją apeiti, siekdamos savo geopolitinių tikslų. Taigi jei Lietuva būtų nusprendusi, kad mums euro nereikia, tai būtume prisidėję prie šio nepageidautino įvaizdžio. Dabar neprisidėjome, ir tai yra gerai.

Kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad euras kaip valiuta ir jo įvedimas kaip sudėtingas visuomeninis pokytis, mums praeis be pasekmių. Nepraeis, o ir jau nepraėjo.

Galima stebėtis ir piktintis, kaip gi taip: sprendimas mums brangus ir kitaip sudėtingas, bet mes jį vadiname teisingu. Tačiau taip yra daugybėje gyvenimo sričių. Tarkime, asmeniniame gyvenime ir versle dažnai keliami ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai, kurie gali būti visiškai prieštaringi. Trumpalaikiai tikslai gali gadinti strateginius arba strateginiai būti daromi šiandienos naudos sąskaita. Bet verslui ir individui tai ne naujiena, ir procesai šie yra suvaldomi.

Valstybės valdyme ilgalaikių tikslų siekti apskritai sudėtinga, jau vien dėl politikų kadencijos. Net ir turėdami tokių ketinimų politikai gali nespėti per savo kadenciją iki galo sutvarkyti, tegul ir ne radikalių, bet vis dėlto esminių pokyčių.

Valstybės valdyme ilgalaikių tikslų siekti apskritai sudėtinga, jau vien dėl politikų kadencijos. Net ir turėdami tokių ketinimų politikai gali nespėti per savo kadenciją iki galo sutvarkyti, tegul ir ne radikalių, bet vis dėlto esminių pokyčių.

Tai viena priežasčių, kodėl nevyksta struktūrinės reformos sveikatos apsaugos, pensijų, socialinės paramos srityse. Nes vien reformas parengti gali prireikti visos kadencijos. Užtruks, kol jos bus įvykdytos, rastos ir pataisytos klaidos (kurių tikrai bus ir be piktos valios). O svarbiausia – rezultatai pasimatys tik dar po poros kadencijų. Tai kam stengtis?

Politologai pastebi, kad pastaruoju metu ši tendencija politikoje siūlyti rinkėjams vien greitą ir labai greitą rezultatą, tik stiprėja. Ji lemia daug mums visiems žalingų politikos pokyčių – ieškoma sensacingų, lengvai suprantamų ir greitai įtaką darančių klausimų, todėl vis labiau braunamasi į privataus individo sferą ir vengiama imtis kompleksinių problemų sprendimų.

Tai tokie dalykai, kurie paliečia daug valdymo institucijų, platų spektrą teisės aktų, kaip antai žmonių verslumas, ūkio konkurencingumas, profesinis rengimas, pensijos ir sveikatos apsauga, pagyvenusių žmonių slauga, savižudybių prevencija ir pan.

Šia prasme sutarimas dėl euro buvo unikalus. Manau, dėl to, kad šis klausimas, iš dalies dėl geopolitinės situacijos, tapo aukštesnio masto. Tačiau sprendimo pateikti ir pagrįsti valdantieji nemokėjo kitaip, kaip tik tradicinėmis trumpalaikio efekto priemonėmis.

Šiuo atveju nauda nebuvo žadama, bet ape­liuota į didžiausią baimę – kad kils kainos – bei pažadėta, kad jos nekils. Tik ekspertai sakė, jog jos neturėti kilti, nes kilimui nėra prielaidų. Politikai aiškiai žadėjo, kad jos nekils todėl, kad „mes kontroliuosim“.

Pažvelgus atsietai į šį pareiškimą, gali kilti abejonės, ar kalbame apie Lietuvą, demokratinę vadinamosios rinkos ekonomikos valstybę, kurioje įdiegti pagrindiniai principai – konkurencija ir laisvos kainos. Kaip galima tokiomis sąlygomis pažadėti kainas kontroliuoti ir sukontroliuoti?

Galima. Ir tai nėra pirmas kartas. Jei žmonės atkreiptų dėmesį, koks yra Centrinio banko tikslas, tai nustebtų: palaikyti stabilias kainas, konkrečiai – 2 proc. augi­mą per metus.

Jei žmonės atkreiptų dėmesį, koks yra Centrinio banko tikslas, tai nustebtų: palaikyti stabilias kainas, konkrečiai – 2 proc. augi­mą per metus

Žinoma, centriniai bankai yra žmonėms neįdomi ir sunkiai suprantama institucija. Kaip bankas gali veikti kainas laisvų kainų sąlygomis? Visų pirma, per pinigų kiekio reguliavimą. Kita vertus, šiuolaikinės rinkos ekonomikos toli gražu nėra taip grįstos konkurencija, kaip pateikiama teoriškai.

Vartotojai susiduria su daugybe tiesiogiai arba netiesiogiai reguliuojamų kainų, kurios daro didžiulę įtaką jų išlaidoms, kaip antai šildymas, elektra, cent­ralizuotai tiekiamas vanduo, švietimo, sveikatos apsaugos, slaugos paslaugos,­ akcizinės prekės (kuras, cigaretės, alkoholis ir pan.).

Sakysite – švietimas ir sveikatos apsauga yra gaunami nemokamai. Teo­riškai taip, bet vis daugiau žmonių susiduria su tuo, kad praktiškai ne. Nes (beveik) nemokamai siūlomos ne visai tos paslaugos, kurių konkrečiam žmogui reikia, ypač tai išryškėja sveikatos apsaugos srityje. Jei čia veiktų rinkos dėsniai, tai kainos normalizuotųsi dėl konkurencijos, tačiau, kadangi de jure rinkos čia nėra, tai ir konkurencija normali negali atsirasti.

Taigi žvelgiant iš ekonominės analizės pusės, kainas valstybė (ir Lietuva, ir ES) veikia ir per pinigų politiką, ir per mokesčius, ir tiesiogiai nustatydama kainas tam tikruose sektoriuose, drausdama arba ribodama konkurenciją, pati dalyvaudama kaip didelis pirkėjas ir t. t. Beje, Europos centrinis bankas kaip tik siekia kainų augimo, kuris neva turėtų išjudinti sustingusią ekonomiką...

Žvelgiant iš žmogaus pusės, tų instrumentų nematyti. Jam taip pat sunku įvertinti monopolinių paslaugų kainų kitimą, nes jos priklauso nuo oro sąlygų, būsto būklės ir kitų kintamųjų. Dar sunkiau pamatyti, kaip šeimos biudžete atsispindi sveikatos ir švietimo kainos, nes visi skirtingai su jomis susiduriame.

Jei jums poliklinikoje paskyrė laiką konsultacijai po trijų mėnesių, kai jums reikia šiandien, tai galite visai nepastebėti, kad sveikatos paslaugos smarkiai pabrango. Žmonės seka vartojimo prekių mažmenines kainas. Kad ir kaip atrodytų lengva jas fiksuoti, atrodymas šis labai paviršutinis.

Žmonės seka vartojimo prekių mažmenines kainas. Kad ir kaip atrodytų lengva jas fiksuoti, atrodymas šis labai paviršutinis

Mat tų prekių (pavyzdžiui, pieno) kainos įvairuoja priklausomai nuo gamintojo, kiekio, riebumo, pakuotės, pardavimo vietos, nuolaidų. Net jeigu žmogus stebi to paties gamintojo tą patį produktą ilgesnį laiką, lieka neaišku, kaip traktuoti kainų nuolaidas per akcijas.

Jei šis klausimas būtų keliamas kurioje kitoje šalyje (netgi Latvijoje), galėtume sakyti, kad akcijos nėra esminis dalykas stebint kainas. Lietuvoje jau kurį laiką akcijos yra ne išimtis, o taisyklė. Ir būtent populiarioms prekėms, vartojamoms daugelio žmonių, kurie pirkdami kainas seka, akcijos yra taikomos masiškai.

Pardavėjai akcijomis populiariems produktams pritraukia pirkėjus pas save, kur jie nuperka dar vieną kitą prekę ir be akcijos. Tai leidžia pardavėjams išlaikyti savo pajamas, kainas sekantiems žmonėms nusipirkti pigiau, bet visiškai sujaukia ir taip sudėtingą kainų žemėlapį.

Kitas dalykas: vidutinė kaina skaičiuojama ne tik išvedant vidurkį iš skirtingų to paties produkto grupės kainų, bet ir suvienodinant pirkėjų krepšelį – mes juk vartojame tokius skirtingus dalykus. Taigi net objektyviai nieko nuostabaus, jog statistika fiksuoja kainų mažėjimą, o žmonės fiksuoja kainų didėjimą.

Taip pat nepamirština, kad žmonės objektyviai nevertina dalykų, kurie jiems svarbūs. Mes kaip pirkėjai visada labiau pastebime kainų padidėjimą, negu sumažėjimą, ypač kai to padidėjimo grėsmė mielai eskaluojama. Sumažėjimo veikiausiai nepastebime visai. Tad be detalaus fiksavimo raštu niekaip negalime įvertinti proporcingai, kiek vienas ar kitas pirkinys atsiliepia mūsų biudžetui. Žmonės, kurie tokius stebėjimus atlieka, norėdami pirkti geresnės kokybės brangesnį produktą, pastebi, kad kainų skirtumas ne toks ir didelis, kaip atrodė.

Te nesusidaro įspūdis, jog noriu pasakyti, kad infliacijos statistinis rodik­lis atspindi kainas teisingai, o žmonės jas mato neteisingai. Jie mato kainas taip, kaip patys jas patiria. Ir jiems tai yra svarbu

Te nesusidaro įspūdis, jog noriu pasakyti, kad infliacijos statistinis rodik­lis atspindi kainas teisingai, o žmonės jas mato neteisingai. Jie mato kainas taip, kaip patys jas patiria. Ir jiems tai yra svarbu. Tačiau kainos rinkoje yra įvairios ir nuolat kinta. Statistika skaičiuoja formalų vidurkį pagal hipotetinį vartotojo krepšelį. Gal būt apskritai neegzistuoja žmogus, kuris būtent tokius produktus perka.

Politika ir makroekonomika operuoja vidurkiais, todėl susidūrę su konkrečiais gyvais žmonėmis politikai taip sutrinka. O sutrikę puola žadėti kokias nors neadekvačias priemones arba aiškinti neatitikimus kieno nors kito kalte.

Euro istorijoje tas kaltininkas įvardijamas aiškiai – tai verslas, kuris tik ir taikosi pakelti kainas, pasinaudodamas euro įvedimu. Kaltinimas neteisingas nuo pačių prielaidų. Kaip jau minėjau, didelę dalį kainų kilimo žmogus pajaučia būtent dėl valstybės veik­los, nes ji didina akcizus, negeba efektyviai tvarkyti savo monopolizuotų socialinių sferų, todėl žmonėms tenka mokėti neproporcingai, kai šių paslaugų prireikia.

Antras faktas – tiesiogiai nereguliuojamų prekių kainas gamintojai bei pardavėjai ir taip gali bet kada padidinti, jokio preteksto jiems nereikia. Kai yra konkurencija, kainos kyla augant produkto paklausai. Paklausa gali būti nulemta įvairių aplinkybių, kaip antai vartojimo padidėjimo (kad ir dėl mados), pasiūlos sumažėjimo (kad ir dėl prasto derliaus), pervežimo ir logistikos komplikacijų (kad ir dėl geopolitinių priežasčių). Rinkoje kainos kyla tiek, kiek leidžia konkurencija.

Jei konkurencija maža, yra galimybė kainas padidinti, jei didelė – ta galimybė labai maža arba jos visai nėra. Būtent dėl to kainos ir kyla, ir krinta. Kainos krinta ne todėl, kad atpigo kokia prekės sudedamoji dalis, o todėl, kad jos nebeperka, nes kas nors pasiūlė pigiau

Jei konkurencija maža, yra galimybė kainas padidinti, jei didelė – ta galimybė labai maža arba jos visai nėra. Būtent dėl to kainos ir kyla, ir krinta. Kainos krinta ne todėl, kad atpigo kokia prekės sudedamoji dalis, o todėl, kad jos nebeperka, nes kas nors pasiūlė pigiau. Kaip tas kainų mažėjimas realizuojamas – paprastai ar per akcijas atrakcijas – kitas klausimas.

Esmė ta, kad esant konkurencijai kainų dinamika yra nuolatinė ir būtina. Jai nereikia pretekstų, o jei kokie išoriniai įvykiai (prekybos apribojimai, ekonominės krizės, mokesčių pokyčiai) ir padaro poveikį, tai ne visam laikui. Kainos koreguojasi per visą gamybos ir prekybos grandinę ir iš anksto net nėra aišku, kaip konkretūs vartotojai tai pajus.

Tada belieka paklausti dviejų dalykų: kam tas vajus dėl kainų nedidinimo ir kodėl jausmas, jog viskas brangsta, toks įkyrus?

Vajus yra tam, kad būtų pateisintas politikų pažadas kontroliuoti kainas. Kyla vajus, socialinė reklama, abejonės, jų aiškinimas: reiškia – politikai dirba, kontroliuoja. Nesvarbu, kad švaistomas laikas ir pinigai. O jausmas, kad kainos kyla, yra visiškai teisingas.

Kainos kyla, nes visos modernios valstybės per bankines sistemas nuolat skiedžia pinigų vertę. Žmonės tiek neprigamina, kiek nori išleisti. Taip buvo prieš euro įvedimą, taip bus ir po jo.

www.zidinys-aidai.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų