Dar neaišku, ar artėjanti knygų mugė pralenks tą, kuri jau buvo. Į „Litexpo“ rūmus aną savaitgalį sugužėjo tūkstančiai. Tų, kuriems pažadėta, kad būtent jie lems Lietuvos ateitį. Paroda – šiemet besirinksiantiems profesiją.
Renginys tikrai buvo margaspalvis, ir priekaištų jam nėra.
Tačiau dieną prieš tai vienas elektroninis laikraštis – gal visai netyčia datos sutapo – publikavo svarbaus mūsų visuomenėje ir verslo darbdavių konfederacijoje žmogaus nuomonę. Ji tokia: darosi ne itin svarbu, ar potencialus darbuotojas yra baigęs aukštąjį mokslą. O štai ir tiksli aukštas pareigas užimančio pareigūno citata: „Tokiose srityse, kur reikia kūrybingumo, joks aukštasis mokslas nepadės. Universitetas neišmokys, kaip būti kūrybišku.“
Ką atsakyti studentui, kuris išskaitytąją mintį aną savaitgalį atsinešė į „Litexpo“ rūmus?
Atsakyti reikia, kad garbingojo pono mintys yra absoliuti netiesa. Nes universitetas šiandien nebėra ta mokykla, kurioje verčiama atmintinai išmokti, kuris karalius kuriame karalių suvažiavime prieš kokį kitą karalių pasisakė.
Bet grįžkime į mugę „Studijos 2015“.Atskiroje erdvioje salėje – protų medžiotojai iš užsienio. Lietuvius studijuoti kviečia austrai ir vokiečiai, Didžioji Britanija ir Kanada, Amerikos ir Lenkijos universitetai.
Ar girdėjote, apie ką jie su potencialiais studentais kalba? Žinoma, apie studijų sąlygas. Žinoma, apie kainą. Bet – šiek tiek užslėptai – jie studijuoja ir mūsiškių neverbalinę komunikaciją. Net batus. Net šukuosenas. Būtinai bendravimo manierą. Jie žino: iš minkštesnio plastilino – lengviau lipdyti. Ir nori „pirkti“ tikrai ne tą studentą, kuris po studijų sumanys grįžti į Lietuvą. Bet tai – kita tema.
O šios dienos rašinys – apie kūrybiškumą.
Atrodytų, naivus pasiūlymas: į savo mokyklą (į savo kirpyklą ar treniruočių salę) nueiti kitu, nei įprasta keliu. Ryte dantis išsivalyti ne dešine, bet kaire ranka.(Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo).Troleibuse atspėti pakeleivio profesiją.
Jei pradžioje minėtos citatos autorius parodoje būtų apsilankęs – mintis apie kūrybingumą aukštojoje mokykloje jam tektų koreguoti. Kūrybinių užduočių ir bandymų mugėje buvo daugybė. Labai rimtų ir stipriai žaidybinių. Labai dalykiškų ir itin humoristinių. Ir gyvenimiškų taip pat.
Atrodytų, naivus pasiūlymas: į savo mokyklą (į savo kirpyklą ar treniruočių salę) nueiti kitu, nei įprasta keliu. Ryte dantis išsivalyti ne dešine, bet kaire ranka.(Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo).Troleibuse atspėti pakeleivio profesiją.
Matematikos profesoriui ar geografijos docentui gal ir nebūtina žinoti, kas yra Karpmano trikampis, tačiau, jei trečiakursis, studijuojantis komunikacijos mokslus, apie tą trikampį papasakos savo tėvams – informacija galimai pagelbės ne tik pokalbyje su darbdaviu bet ir su potencialia nuotaka.
Anądien (o iš tikro – prieš metus) viena laimės gyvenime neradusi ponia, stipriai įtikėjo į šarlatanizmu įtariamą ekstrasensę. Nemažai pinigėlių jai nunešė, ir visiems pasakojo apie „teisingas“ įžvalgas: girdi, „burtininkė“ pasirodė žinanti net tai, kad tuo metu ponios bute remontas vyksta.
Nugirdęs istoriją kūrybinių industrijų specialybės studentas ėmė kvatoti: „Miela ponia, ir aš galiu apie remontą patvirtinti: ant naujo jūsų rankinuko – visiškai šviežia geltonų dažų dėmė.“
Įtariu negerą kokio rimto pramonininko reakciją: argi čia apie aukštąjį mokslą?
Kontrinformacija: po panašių „nerimtų“ žinių svarstymo vienose Tokijo universiteto dirbtuvėse sukurtas lig šiol neregėtas gaminys: niekada neplyštančios kojinės. Per kulnus jos iš tiesų niekada neplyšta, nes jau yra pagamintos su skyle pačioje pėdoje. Taip – pagal visus fizikos dėsnius – sumažinamas audinio įtempimas ir, pirkdamas kojines su skyle pade, jūs žinote, kad jūsų kojinės niekada nesuplyš per kulną.
Truputį juokinga. Bet kūrybiška.
Truputį juokinga. Bet kūrybiška.
Dabar apie Joną Paulių II. Kuomet Jo Šventenybė lankėsi Lietuvoje, ant darbo stalo buvau išsidėliojęs visus Lietuvos televizijos Kauno redakcijai skirtus pinigus – 15 žmonių algas. Bet pakvietė į susitikimą. Todėl – skubiai užrakinęs kabinetą – išėjau į gatvę. Laukėm ilgai. Ir nejučiomis vis tikrinau ir tikrinau, ar saugiai kišenėje guli raktas („Ten, ant stalo – pinigai“).
Matyt, per dažnai tikrinau, nes apsauga tai pastebėjo: dėl viso pikto stumtelėjo popiežių prie dešinėje stovėjusio žilojo pono.
Tai ir buvo pirmoji neverbalinės komunikacijos pamoka. Ir popiežiaus apsaugos kūrybiškumo pasireiškimas.
Kai išgirdau apie parodoje iš vienos aukštosios mokyklos stendo dingusį kovinį pistoletą, pagalvojau apie patį aukščiausią kūrybingumo toje mokykloje laiptelį.
Maniau, kad toks ir yra scenarijus: pistoletas dingsta, o paskui seklius ruošianti aukštoji mokykla nedelsiant ginklą suranda. Būtų gražu.
Bet šiemet taip neatsitiko. Gal kitąmet ?
