Vadinamąsias dovanas. Vadinamą proviziją. Dar yra vadinamieji sveikinimo atvirukai. Su iš anksto nupieštu angelėliu (elniais, Kalėdų seneliu, apsnigtais medžiais) ir vadinamuoju tekstu („Linkim būt sveikais laimingais, ne liūdnais, o pinigingais“: ir euras nupieštas.)
Bet studentai neperka. Jie rašys SMS. Arba iš Airijos paskambins skaipu.
Nostalgijos aniems laikams nejaučiu. Bet negaliu pamiršti, kaip ant balto voko dėjom nuo rudens išsaugotą klevo lapą. Tada dantų šepetėliu(?), pamirkytu į rašalą(??), braukėm per miltų sijoklę(???). Ir ten, kur likdavo nesuterliotas baltas klevo atspaudas, rašydavome močiutės adresą.
Sugadintas likdavo sietas, dantų šepetėlis ir stalas. Močiutė laiminga. Ir tą voką saugodavo ilgai ilgai.
Bet laikai, kurie įrodo, koks esi senas ir atsilikęs, – keičiasi.
Ką tik tinklalapyje perskaičiau, kad suomiai sprendžia, ar nuo 2016-ųjų nereikėtų panaikinti mokyklose atgyvenusį mokymą rašyti tušinuku, pieštuku ar parkeriu. Kompiuteriai, girdi, turėtų būti jau pirmoje klasėje. Tik jais ir rašys.
Manau, kad taip norėtų ir lietuviukai.
Bet „Daily Mail“ praneša, kad vaikai ir studentai, rašantys ranka, mokosi geriau ir yra protingesni, nei tie, kurie tekstus renka kompiuterio klaviatūra. („Kai spaudomi klavišai, pradeda veikti kita smegenų dalis: toji, kuri blogiau įsimena.“)
Nebepasakosiu apie mūsų medikų rašyseną. Nes dar nuo anądien – kai studentų paprašiau šešis sakinius parašyti ranka – turiu keturis visiškai neįskaitomus tekstus.
2011–aisiais teko skaityti apie lietuvišką dailyraščio konkursą. Vėliau nebeteko.
2012–aisiais mačiau internetinę publikaciją apie tai, kad gražiai rašyti (ranka) yra gero tono ženklas. Vėliau tokių publikacijų nebemačiau.
2012–aisiais mačiau internetinę publikaciją apie tai, kad gražiai rašyti (ranka) yra gero tono ženklas. Vėliau tokių publikacijų nebemačiau.
O praėjusią savaitę penkiose kanceliarinių prekių parduotuvėse bandžiau nusipirkti rašalo. Nepavyko. Nes rašalinių kapsulių yra, o rašalo buteliukuose – ne. „Gal bazėje?“ – klausė manęs pardavėja. Bet nei ji, nei aš nežinojome, kurioje gatvėje ta bazė galėtų būti, ir kaip ji galėtų vadintis.
Lietuvis Stanislovas Norkus (2012 m. informacija) sakosi surinkęs daugiau kaip 600 parkerinių rašiklių. Netikiu, kad visiems jiems kapsulės tetinka. Ir ta proga prisimenu pirmuosius „tušinukus“. Jauniems žmonėms tebūna naujiena: dar Klaipėdoje gyvendamas ir gal penktą klasę lankydamas, tikrai stovėjau ilgiausioje eilėje prie vieno aptarnavimo punkto. Žiauriai keistas tai buvo punktas: vienas meistras jame priiminėjo ir pildė gazuoto vandens sifonus, o kitas – iki alkūnių mėlynomis rankomis – iš kažkokių į dantų pastos tūbeles panašių talpyklių – į jau išrašytus „šratinukus“ bandė įspausti tušą. Pakartotinam to „parkerio“ panaudojimui.
Prieš šias šventes nebuvau labai geras berniukas. Todėl žinau, kad Kalėdų senelis neatneš to, ko norėčiau. Bet jeigu laikaisi dietos, vis tiek niekas nedraudžia skaityti meniu. Todėl kanceliarijos parduotuvėse (kur to rašalo ieškojau) apžiūrėjau menamas dovanėles.
Yra „Louis Vuiton“, „Dunhill“, „Dupont“ ir net „Cartier“ automatinių plunksnakočių. Yra net „Parker“. Sudėjau visų jų kainas ir padalijau iš penkių. Vidutiniškai 712 litų. Nelabai geram berniukui (priešingai, nei tam iš telefonų reklamos) – gerokai per brangi dovanėlė. Tad ką jau kalbėti apie „Aurora Diamante“?
Toji „Aurora Diamante“ su „Heaven Gold Pen“ yra Italijoje pagamintas 30 karatų rašiklis iš aukso ir platinos. Jo kaina – per 6 milijonus litų.
Toji „Aurora Diamante“ su „Heaven Gold Pen“ yra Italijoje pagamintas 30 karatų rašiklis iš aukso ir platinos. Jo kaina – per 6 milijonus litų.
Žmogus labiau atsiveria kitam, kai rašo ranka. Taip sako psichologai.
Rašinį apie 6 mln. kainuojantį rašiklį galima priskirti pasakos žanrui. Todėl dabar – duoklė realybei. Ar negaila jums būtų šventei išleisti, tarkim, 72 litus?
Tiek kainuoja internete paskelbti dailios rašysenos – kaligrafijos kursai. Ir vyksta jie ne kokioje nors Ispanijoje. Jie – Lietuvoje. O gal jau nebevyksta? Nes skelbimas – pernykštis. Ir, žinoma, neparašyta, kokiu įrankiu tuose kursuose rašyti mokoma. Plunksna?
Mačiau pačia storiausia pasaulyje plunksna rašančius. Japonijoje. Jei nori dar storiau ir išraiškingiau, imi teptuką. Dalyvauji konkurse. Už kaligrafišką heroglifų rašybą gali laimėti kelionę į Europą. Į pasaulio kraštą, kuriame ranka rašyti jau beveik gėda. Na, jei ne gėda, tikrai nemadinga.
O ar kada nors paklausėte savęs, kokiais rašikliais rašo mūsų turtingieji? Galingieji? Arba, pavyzdžiui, Seimo nariai?
Apžiūrinėju parkerį, kuriuo dabar rašau. Ant plunksnos užrašas „Iridium point“. Pats rašiklis – be skiriamųjų ženklų. Tik vos pro padidinąmąjį stiklą įžiūrimas „Vytis“, ir auksinėmis raidėmis užrašyta “Lietuvos Respublikos Seimas“.
Kadangi buvau ne visai blogas berniukas, Kalėdų senelis atnešė. Įtariu todėl, kad Seimo nariui jis nebuvo reikalingas. Jam reikia kompiuterio. Nes solidžiau. Galbūt.
Kadangi buvau ne visai blogas berniukas, Kalėdų senelis atnešė. Įtariu todėl, kad Seimo nariui jis nebuvo reikalingas. Jam reikia kompiuterio.
O aš džiaugiuos. Ir dėkoju vienam pakankamai piktam vidurinės mokyklos mokytojui, kuris už kiekvieną nusižengimą daug metų skirdavo vis tą pačią nuobaudą: net kai priešais sėdinčiai klasės gražuolei įgnybdavau, jis ramiu balsu ištardavo: „Nuobauda. Rytojui iš vadovėlio perrašysi 12 puslapių.“
Vakar Seimo parkeriu parašiau 26 sveikinimus.
Kadangi jie ne kompiuteriniai, kiekvienas vis kitoks išėjo.
Tik dėl Lietuvos pašto abejoju: ar pasieks tie sveikinimai adresatus iki Trijų Karalių?
