Pro aptverto sklypo lenteles pralenda – kvapų suviliota – Žiauri Baidyklė. Nepanaši į jokį kitą šiais metais matytą gyvį. Susivėlęs. Akys išvarvėjusios. Vietomis nuplikęs, o vietomis – apšašęs. Deja, katinas.
Tupi, kratosi ir žiauriai kniaukia. Savaitgalinė nuotaika sugenda. Užsinori degtinės. Buvęs katinas į numestą maistą nereaguoja. Iš kiemo vejamas – pagalio nebijo.
Tupi, kratosi ir žiauriai kniaukia. Savaitgalinė nuotaika sugenda. Užsinori degtinės. Buvęs katinas į numestą maistą nereaguoja. Iš kiemo vejamas – pagalio nebijo.
Kažkas prisimena, kad esame žmonės. Bet niekas nežino, kam paskambinti.
Nemalonu tai prisiminti. Bet rašiniai dažniausia rašomi tam, kad ir jūs turėtumėte analogiškos patirties. Kad ir kokia nelengva ji būtų.
Kai „Google“ surenki du žodžius, na, pavyzdžiui „gyvūnų globa“, Lietuva sužėri – neįtikėtinu gerumu, mielaširdingumu ir netgi taurumu. Vilniuje besirūpinančių mažaisiais skriaudžiamaisiais – net 17. Ne žmonių: organizacijų. Kaune – 12. Yra bendrovių, yra viešųjų įstaigų, sanitarinių tarnybų (skamba kiek bauginančiai), draugijų, fondų, prieglaudėlių ir individualių įmonėlių. „Rainiukas“, „Katino svajonė“, „Padėk man“, „Miesto katė“ ir dar daug daug.
Bet kartais (ar tik kartais?) nepasiseka prisiskambinti. Ypač – jei tai penktadienio vakaras. Bet tas kniauksintis ir žagsintis susivėlėlis išvarvėjusiom akim – savaitės dienų neskaičiuoja.
Šašlykų kepėjai pastumia į šalį taureles ir skambina. Tiesa, ne visi: tik tie, kurie mielaširdingi ir užjaučiantys. „Uždarykit duris, – sako jie. – Kad vaikai nepamatytų.“
O toliau – beveik tikslus pokalbis. Iškart po situacijos nupasakojimo.
– Tai kodėl taip vėlai skambinat?
– Tai, kad tik dabar pro tvorą pralindo.
– O kiek jam metų?
– Nežinau, ponia, kiek jam metų.
– O kokios spalvos? Ne kailis: akys kokios spalvos?
– Purvinas (anam ragelio gale juokiasi ir kažkam sako, kad visiški neišmanėliai skambina).
– O dantų ar turi? (Čia po nupasakojimo, kad neėda).
– Tai pražiodinkit ir pažiūrėkit, ar turi dantų.
– Miela ponia, aš vaikų turiu, bijau užsikrėsti, neimsiu aš jo ant rankų.
– Baisu, kiek švaruolių priviso – išsitepti bijo. Na, gerai, papasakokit ar jam vokų volvulus, ar konjunktyvitas? O gal matot blefarito požymių?
– Ponia, aš bijau prie to katino net prisiartinti.
– Nebijokit, Ukrainoj yra baisesnių dalykų. Paimkit jį ant rankų.
– Neimsiu. Apsikrėsiu.
– Imkit imkit, nebijokit, aš garantuoju, kad nieko jums neatsitiks.
– Garantuojat? Ar jūs atvažiuosit?
– Turėkit telefoną prie savęs. Mes jums paskambinsim.
Antra rašinio dalis
Po dviejų valandų, ir po to, kai kaimynas (su pirštinėmis) kniaukiantį nelaimėlį įdėjo į medinę dėžę su dangčiu ir senu „Žiguli“ išvežė (pasakė: „Nesirūpinkit, pernai keturis tokius išvežiau. Žinau kur“), skambutis iš Katinų Globotojos:
Po dviejų valandų, ir po to, kai kaimynas (su pirštinėmis) kniaukiantį nelaimėlį įdėjo į medinę dėžę su dangčiu ir senu „Žiguli“ išvežė (pasakė: „Nesirūpinkit, pernai keturis tokius išvežiau. Žinau kur“), skambutis iš Katinų Globotojos
– Tai kur važiuoti, kokia ten jūsų sodų gatvė?
– Nebėr, ponia, to katinėlio, išvežėm.
– Kaip tai „nebėr“? Nejuokaukit. Kur išvežėt? Aš patrauksiu jus atsakomybėn už žiaurų elgesį su gyvūnais.
– Tai jus, ponia, reikia patraukti.
– Jūs mane gąsdinat? Supratau. Susitiksim policijoje.
Trečia rašinio dalis
Po dviejų savaičių sode gyvenanti ponia gauna kvietimą į ekologinę policiją. Visai nesuprasdama dėl ko yra kviečiama, atsiprašo iš darbo ir nuvyksta nurodytu adresu. Malonūs uniformuoti pareigūnai patikrina jos pasą ir prašo papasakoti. Ponia papasakoja tai, ką jūs ką tik perskaitėte.
Pareigūnai atsidūsta, pasako, kad darbas ekologinėje policijoje yra nepaprastai sunkus. Nes iš tos gyvūnų globos organizacijos panašius skundus gauna beveik kiekvieną savaitę: „O ką mes galim padaryti?“
Klausimas, žinoma, retorinis. Nes jei darsyk pavartysite „Google“, jei paprašysite, kad tas visažinis pasaulinis tinklas papasakotų jums apie tai, ką Lietuvos ekologinė policija veikia, tai pirmas straipsnis, kuris už akies užklius, bus apie tai, kaip tie šaunūs vyrai šauniai kovoja su šauniomis Vilniaus prostitutėmis.
Ar kaip tik ne dėl tos priežasties kaimynas iš dešiniojo sodo pradėjo dėmesį rodyti tai poniai, kuri anądien jį šašlykų pakvietė.
„Kaip gyvenate? – paklausė jis jos. Po to mirktelėjo kaire akim ir pridūrė: „Mačiau, mačiau, kaip Verkių gatvės trečiajame numeryje lankėtės. Galėčiau padėti baudelę susimokėti.“
Ir kas galėtų paneigti, kad šitas rašinys yra apie baisą pabaisą Žiauriąją Baidyklę?
Tik pavardės jos neparašiau. Nes norisi ramių atostogų: be bylos, kurioje ji gintų keistai suprantamas savo teises ir dar keisčiau atliekamas pareigas.
