Bet gal jums pasisekė, ir nematėte to? Gal pagaliuko po ranka neturėjote? Schemą išdėstysiu, principą paaiškinsiu.
Pasaulį valdo pagaliukas. Kas jį turi, tas ir viršininkas.
Viename gražiame miestelyje gražiai praplikęs ir kadais su žmona gražiai išsiskyręs, gražiai gyvena ponas Gražulis. Turi Gražulis gražų butuką, butuke – gražią lovą, o prie lovos – televizorių. Vakarop, kai saulė už miškelio pasislepia, ima Gražulis telefoną ir skambina Gražinai – tokiai kaimynei.
„Ką veiksim?“, – klausia Gražina. „Ateik, pagaliuku pažaisim“, – sako Gražulis.
„Ką veiksim?“ – klausia Gražina. „Ateik, pagaliuku pažaisim“, – sako Gražulis.
Gražinai Gražulio humoras yra gražus. Todėl po kurio laiko jie abu jau sėdi ant sofos ir čiupinėja tą pagaliuką. Maigo.Tampo. Paspaudžia ir vėl atleidžia. Bet Gražulis Gražinai per daug įsijausti neleidžia. Sako: „Geriau aš pats...“
Kartais lietuvių namuose dėl pagaliuko kyla konfliktų: brolis primuša sesę, seneliui atimami akiniai (kad pagaliuko nerastų), o močiutė apipilama barščiais už tai, kad į tuos barščius – netyčia – įmerkė pagaliuko galą.
Bet didžiausios nelaimės kyla, kai pagaliukas išvis prarandamas.
Nieko baisaus, jei jį sukramtė šunelis: šunelį galima prilupti. Baisiau, kai iššniukštinėti visi paloviai, išvartytos visos pagalvės, triskart perkratytas šiukšlių kibiras, keturiskart iš vietos į vietą perkeltas prosenelio dantų protezas, o pagaliuko – nėra!
Namuose kyla baisiausia sumaištis. Nes be pagaliuko niekas nemoka perjungti televizoriaus kanalų! Nes pagaliukas, kurį šiuolaikinės lietuvių kalbos specialistai liepia vadinti nuotolinio (jokiu būdu ne distancinio) valdymo pulteliu, mus suvienija, suburia ir susipykusius sutaiko.
Jei namuose nebus to pagaliuko, tai – labai tikėtina – nebus ir Gražulio. Ar išdrįs tuomet kaimynė Gražina kitai kaimynei pasakyti, kad nuėjo pakviesta į svečius, o ten – nei ką pamaigyti, nei ką paspaudyti: nėra pagaliuko ir tiek.
