Klostėsi maždaug taip: Markas pranešė Romuliui, kad jo banko sąskaitos tuščios, Patricijus paskyrė pasimatymą Florai, o Olgai per tą laiką kažkas pranešė, kad Patricijus yra Refruchijos sūnus. Na, ir taip toliau.
O toliau – kadangi nemandagu buvo kaimynę vieną prie svetimo televizoriaus palikti – jau dviese žiūrėjom „Corona del Lagrimas“. Lietuviškai – „Ašarų karalienę“.
Galbūt jūs nustebsit, bet man patiko.
Tie jauni žmonės su ugnies spalvos uniformomis žengė ekranu it didvyriai, ir lydėjo juos itin didvyriška muzika. Paskui, stabdžiais žviegdamas, kieman įskriejo „Greitosios pagalbos“ automobilis.
Ant grindų – be jokių gyvybės ženklų ir mirtinai išbalusi – gulėjo Ji. Ir visi aplinkui šaukė „Atnešk vaistų maišą! Greičiau! Ne tas maišas: žaliame – vaistai nuo galvos skausmo, o nuo širdies – raudoname maiše!“
Tada stojo tyla. O po jos – įspūdingi, paties Guy de Maupassant‘o verti dialogai. Visiškai nepakeistos citatos atrodo taip: „Ko čia loji kaip kalė? Užsičiaupk!“
Medicinos felčerei tie maišai nepatiko ir ji ant serialo herojų taip pat ėmė šaukti: „Kodėl jūs geriat tuos vaistus, kurių jums niekas neprirašė? Jie gi spaudimą mažina! Jums tokių negalima!“
Tada stojo tyla. O po jos – įspūdingi, paties Guy de Maupassant‘o verti dialogai. Visiškai nepakeistos citatos atrodo taip: „Ko čia loji kaip kalė? Užsičiaupk!“
– Tu, bjaurybe, debile, tu!
– O aš utĖles rinkau iš tavo vaikų galvos!
– Aš užmušiu tave! Tai tu Šiauliuose daveisi, kaip kalė paskutinė!
Šitoj vietoj kiek nustebau: negi ir Šiauliai tolimoj Lotynų Amerikoj jau tapo gerai žinomais?
Bet apmąstymams laiko nebuvo: siužetas neįtikėtinu greičiu vyniojosi toliau. Kai kažkiek pasivyniojo, tada jau prabilo Jis:
– Tas tavo meilužis Šveibys išvažiavo į Norvegiją, o tu jam siuntei mano kruvinai uždirbtus pinigus!
Taip, taip, – galvą linkčiojo Jo Motina, ir pridūrė:
– Tai aš tave išmokiau, kad reikia užpakalį kartais išsiplaut! Jei ne aš, tai nežinotum, kada triusikus reikia pasikeist!
O po to vėl Jis: „Tu laukei, kad aš numirsiu be vieno inksto? Nenumiriau! O tu gi laukei! Butelius rinkau, kad vaikams dešrelių galėčiau nupirkti! Žiedą, kuris kainavo šešis šimtus, lombarde užstačiau už penkiasdešimt! Dėl tavęs, dėl vaikų!“
Ir tik po šių žodžių – kai stojo trumputė lotyniškai amerikietiška tyla – pamačiau ekrano kampe stovinčią Mariją Magdaleną. Ji buvo kiek šokiruota. Bet laikėsi taip, kaip ir dera laikytis raudoną pareigūnės drabužį apsisiautusiai Teisėjai: laikėsi ramiai.
– Gal norite vienas kitam ir ką nors gero pasakyti? – paklausė ji. Ta teisėja.
– Norėčiau, – pasakė pagrindinis herojus. – Tegu ji gyvena laimingai. Nesvarbu, ar su Šveibiu, ar su kuo kitu. Bet laimingai. Aš mokėsiu alimentus. Už visus vaikus. Už visus keturis.
– O jūs, mamyte, ar norite ką nors pasakyti savo buvusiai marčiai? – paklausė Teisėja.
– Taip, – pasakė beveik jau buvusio vyro mamytė. – Marti buvo gera (?) (klaustuką čia padėjo tas, kas rašė), linkiu buvusiai marčiai laimingo gyvenimo, ir dar linkiu, kad čia būtų ne pirmos ir ne paskutinės skyrybos (?).
– O jūs, – kreipėsi Teisėja į tą, kuri neseniai „iš nervų“ buvo nualpusi ir tuo labai pagražino visą romaną, – ar turite jūs ką pasakyti buvusiai uošvienei ir beveik buvusiam savo vyrui?
– Oi, turiu, turiu, – pasakė Ji. – Štai ką pasakysiu: viskas buvo gerai, kol neprasidėjo barniai…
Tuo svarbiausios to kino linijos ir pasibaigė. Po neilgos tylos – muzika tik vos vos girdėjosi – atsisukau į mielą kaimynę ponią Izabelę ir pasakiau: „Ačiū jums, ponia, už puikų vakarą. Jei norėsite 105-ąją seriją pažiūrėti, o televizorius vis dar neveiks, kviečiu į svečius ir rytoj.“
– Tai, kad aš dar neišeinu, – pasakė ponia Izabelė. – Tik dabar, kai pagaliau per TV3 baigėsi „Gelbėtojai“, ir prasidės 104-oji „Ašarų karalienės“ serija.
– Corona del Lagrimos! – nusikeikiau aš.
– Jūs labai išsilavinęs, – pasakė ponia Izabelė.
