Nors dūmas buvo gardus (dar už litus pirktas), ėmė graužti pavydas: štai, kaip žmonės pradeda Naujuosius! Sportiškai. Sveikuoliškai. Elegantiškai!
Herojus didino tempą. Ryto gaivą į save traukė. O paskui – nė akimirkai nestabtelėjęs – visa jėga rėžėsi į šalikelėje stovinčią apsnigtą kaimyno „Mazdą“. Taip, kad net pokštelėjo. Ir tik vėliau – kai minutėlę pagulėjęs kėlėsi, supratau: neužsimušė. Nes bėgo... užsimerkęs. Gal – net miegodamas.
Jei tai būčiau bent mobiliuoju nufilmavęs, jau sausio 2-ąją galėčiau pasiskelbti „Youtube“ metų čempionu. Peržiūrų būtų tūkstančiai. T.y. tiek, kiek ir besidžiaugiančiųjų dar vieno lietuvio nelaime. Gal net čempionu tapčiau. Arba užkopčiau į reitingų viršūnes.
Vienoje mūsų itin nemylimoje šalyje už geriausius reportažus premijos teikiamos kasmet. Analogiškus konkursus kasmet rengia ir kita – mūsų itin mėgstama šalis. Premijos žurnalistams tose dviejose šalyse nėra didelės. Bet visi dėl tų konkursų – galvas pametę. Nes vien jau į sceną tądien išeiti reiškia garbę. Ir begalinę žiūrovų meilę. Nes čempionus renka žiūrovai. Daug kur taip yra. Tik ne Lietuvoje.
Aną savaitę kelių šimtų internetinių komentarų sulaukė anoniminės panelės Beatos publikacija apie tai, kokios blogos yra visos Lietuvos televizijos. Ir apie tai, kaip jos propaguoja smurtą. Ir apie tai, kaip jos apkalba: kiek kartų, kas ir su kuo. Piktinosi ir autorė, ir komentatoriai.
Bet gi tie, kurie piktinosi, mielai pažiūrėtų ir tą mano nespėtą nufilmuoti vaizdelį. Nes jis būtų tokio pat gerumo, kokio gerumo yra viena žiūrimiausių (kaime) iš nūnai egzistuojančių laidų.
Ar papasakoti jums, kaip tos „reitinginės“ laidos gaminamos?
Susipyko anądien bobutė su dieduku. Kol diedukas butelius tuštino, bobutė kaimynei skundėsi. O kaimynė – šast į ekraną parodė: girdi, tegu atvažiuoja „gelbėtojai“ ir girtą dieduką visai Lietuvai teparodo.
Paskambino. Greitoji televizinė pagalba pažadėjo prisistatyti. Bet šventės atėjo. Po švenčių – laisvadieniai užgriuvo. Tad kol televizija iki Šventaragių kaimo atvažiavo – bobutė su dieduku jau apsikabinę sėdi. O prodiuseriams tai nelabai patinka: benzinas išdegintas, ir laidon nėra ką dėti.
Bet gelbėtojai nebūtų gelbėtojais, jei nesumintytų: vėl šast. Tik dabar jau į Šventaragių parduotuvę. Buteliukas ant stalo – susitaikymo proga. O kai diedukas paragavo, guvi televizininkė jam mintį pakišo.
Bet gelbėtojai nebūtų gelbėtojais, jei nesumintytų: vėl šast. Tik dabar jau į Šventaragių parduotuvę. Buteliukas ant stalo – susitaikymo proga. O kai diedukas paragavo, guvi televizininkė jam mintį pakišo: sako, visai gali būti, kad tą 1954-ųjų pavasarį bobutė nebuvo jau tokia ištikima, kaip dievagojasi.
„Aik Tu?“, – nustebo diedukas. Ir puolė. Dar po 20 minučių istorija buvo nufilmuota. Dar po savaitės – džiaugėsi visas jutubas. Ir prodiuseris rankomis trynė. Nes reitingas – tai reklama. O reklama – tai pinigai. Ir jokių čia meistriškumo konkursų nereikia.
Pirmąjį konkursą – telemaratoną „Ad rem“ – turbūt prisimena tik ilgaamžiai. Mat vyko jis dar aname amžiuje.
Nacionalinė televizija tris valandas transliavo geriausius visų Lietuvos televizijų reportažus.
Žiūrovai balsavo. Nežinau, ar išlikę protokolai (gal juos tebeturi pirmojo konkurso rengėja Jolanta Šarpnickienė?), tačiau kovos buvo tikrai karštesnės, nei dabartinių šokių, dainų ar kapelijų konkursuose. O reportažai – tikrai smagesni. Jautresni. Ir, svarbiausia, profesionalūs.
Paskui buvo ne vienas bandymas tą šventę pakartoti. Bet nepavyko.
Galiausiai atsisakė ir Jolanta Šarpnickienė. Jos citata iš ano amžiaus: „Norėjome skatinti gerą žurnalistiką, o paskatinome tik ambicijas.“
Pirmoji atsisakė LNK. Tuometis jos direktorius teigė abejojąs rengėjų kompetencija (balsuojančių žiūrovų kompetencija? – H.V.). TV3 atsisakė dalyvauti, nes, girdi, per vėlai gavo kvietimą. Galiausiai atsisakė ir Jolanta Šarpnickienė. Jos citata iš ano amžiaus: „Norėjome skatinti gerą žurnalistiką, o paskatinome tik ambicijas.“
Tik LRT nenuleido rankų. Ši televizija (ir radijas) ligi šiol kasmet skelbia „Auksines bites“. Ir – sporto terminais šnekant – dalyvauja vidaus čempionatuose. Bet čempionatas – kad ir koks rimtas jis būtų – ne visai tas pat, kas Olimpiada.
Rašinio pabaigoje siūlau jums dalyvauti „mini Ad rem“ konkurse ir nuspręsti, kurį televizijos vaizdelį jūs reitinguotumėte. Kas labiau patiktų: ar tas į automobilį atsitrenkęs sausio 1-osios maratonininkas (jei būtų nufilmuotas), ar kasdien rodomos besiglamonėjančios ir viena kitą kutenančios dvi (?) Deivydo Zvonkaus žmonos?
