Po tokios įžangos akimirkai sugrįžkime į tuos senuosius laikus.
Tuo metu, kai Lietuva turėjo vienintelę televiziją, joje buvo ir ta vienintelė laida, turintį nulinį reitingą. Vadinasi, tos laidos niekas nežiūrėjo. Gal tik atsitiktinai. Tačiau kai kurie (tikrai ne visi) tuomečiai žurnalistai kūliais vartėsi, kad tik galėtų toje nulinėje laidoje padirbėti. Nes ji buvo pati turtingiausia ir geriausiai finansuojama.
Tam, kad intrigą išlaikyčiau – apie tą laidą, jos paskirtį ir labai negražų pavadinimą – vėliau. O dabar – apie karą.
Pradžioje visiems labai rūpėjo Ukraina. Paskui vienas karo istorikas lietuviams pasiūlė pasidairyti po parduotuves ilgėliau negendančių konservų. Internautai tuomet iškart – kaip prieš „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynes – pasiskirstė į dvi komandas : vieni pritarė, kiti pasakė, kad NATO apgins. Ir, kad konservus reikia Ukrainai siųsti. Bet kai išsiųsti pabandė – graži idėja iškart sugriuvo: mat kažkas su kažkuo kažko nesuderino.
Ar žinotute, kur lėkti-bėgti, jei dabar, šį rašinėlį beskaitant, imtų garsiai kaukti priešlėktuvinės gynybos sirenos? Manau, kad dalis į rūsius sulįstų. Bet ar turite ten, rūsyje prietaisą konservuotos uogienės ar marinuotų grybų stiklainiui atidaryti? O degtukų ar yra ten juodai dienai padėta?
Todėl dabar – apie suderinimą.
Ar žinotute, kur lėkti-bėgti, jei dabar, šį rašinėlį beskaitant, imtų garsiai kaukti priešlėktuvinės gynybos sirenos? Manau, kad dalis į rūsius sulįstų. Bet ar turite ten, rūsyje prietaisą konservuotos uogienės ar marinuotų grybų stiklainiui atidaryti? O degtukų ar yra ten juodai dienai padėta? O cigarečių, kurias ketvirtą rūsyje sėdėjimo dieną galėtumėte su kaimynu išmainyti į duonos puskepalį?
Žinau, kad nėra šiandien jūsų rūsy ir vaistų nuo galvos skausmo, ir net šakutės grybams iš stiklainio išgaudyti. Nėra todėl, kad dienai X niekas jūsų neparuošė.
O gal esate medžiotojas ir manote, kad bent invazijos pradžioje tas ginklas pagelbės? Bet kur (į kokią tiksliai gatvę ir į kokį namą) su tuo dvivamzdžiu bėgsite? Žinau, kad nežinote.
Kur sirenoms sukaukus (ar kaimynui į duris pabeldus) lėkti studentui? Kokius daiktus su savim pasiimti Bočių sąjungos aktyvistui? O gal pirmiausia į bankomatą, jei jis dar veikia? Niekas niekada mums apie tai nepasakojo.
Tiesa, Artūras Paulauskas visai neseniai priminė, kad bent jau vyresniųjų klasių mokiniams reikėtų (kada nors?) atgaivinti karinių pagrindų pamokas. Arkadijus Vinokuras kažkuriame savo rašiny teigė, kad mokėjimas elgtis su ginklais yra mažiau svarbu, nei patriotizmo ugdymas.
Anądien girdėjau, kaip pirmokai vienas kitam aiškino, kokie blogi yra rusai. Ir to paties Vilniaus namo rusas – taip pat pirmokas ar antrokas – nesugebėjo jiems paaiškinti, kad jis taip pat yra Lietuvos pilietis.
Na, palikim pirmokus ramybėje, pakalbėkim apie tuos dėdes, kur namie ginklą turi. Mano kaimynas tikrai turi. Bet nežino, kur gautų šovinių, nes iš kažkur girdėjo, kad tie, kuriuos prie Kauno gamina, – jo šautuvui netinka. Ir dar viena ta pati bėda: rusas yra tas mano kaimynas. Nesvarbu, kad laisvos Lietuvos patriotas. Bet jau dabar bijo (nevyniosiu žodžių į vatą), kad – jeigu su šautuvu išeis – lietuviai jo nenušautų.
„O jeigu karas prasidės, ar pensiją gausim?“, – klausia manęs kaimynė Izabelė. Kol galvoju, ką jai atsakyti, ji pati atsako: „Turbūt televizija praneš.“
O jeigu karas prasidės, ar pensiją gausim?, – klausia manęs kaimynė Izabelė. Kol galvoju, ką jai atsakyti, ji pati atsako: Turbūt televizija praneš.
Ar tikite jūs, kad televizija praneš ir radijas tą dieną sėkmingai dirbs?
Vienas Lietuvos laikraštis prieš dieną ar dvi sumanė patikrinti mūsų slėptuves. Na, tas, nuo priešo aviacijos antskrydžių. Pasirodė, tik, kad tik kas penktas į jas tilptume. Ir dar iš tos publikacijos pasirodė, kad jos skirtos ne visiems, o tik tiems, kurie sėkmingai mums vadovauja.
Citata iš vieno tinklaraščio: „Slėptuvės nenumatytos žmonėms slėptis. Jos skirtos ekstremaliųjų situacijų operacijų centro narių (atsakingų pareigūnų ir tarnautojų) bei Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisijos narių, taip pat pasitelktų ekspertų saugiam darbui užtikrinti.“
Komentarų kaip ir nebereikia, todėl dabar dar vienas pikantiškas klausimėlis.
O kurgi sirenoms sukaukus nueis tie, kurie interneto portalų komentaruose – jokių savųjų IP neslėpdami – ir vakar ir šiandien šlovina Putiną ir jo kariauną? Kodėl jie vis dar tebešlovina? Ar žino jų adresus (ne IP, o adresus) tie, kuriems reikia juos žinoti? O gal pradės ieškoti tada, kai sirenos jau kauks?
Pastaruoju metu publikacijų apie karą – vis daugiau. Kai kurios jų turi tik vieną tikslą: pagąsdinti ir skaitomumą (t.y., reitingus) pakelti. Ir po šito rašinio įpykusiųjų neturėtų stigti. Tarsi nežinotume, jog Lietuvoje viskas gerai sekasi iki to momento, kol nepradedame daryti. O paskui – ir šoviniai į vamzdžių tūtas nelenda, ir baisiausias nervas užkyla, kad nėra taip, kaip turi būti.
Taigi, dabar apie tą nervą. Vakar gėriau kavą su viešnia iš Izraelio. Kai pagyriau tą stiprųjį tos valstybės nervą (karas ten niekuomet nesibaigia), ponia atsakė, kad ką tik baigė raminamosios akupunktūros procedūras. Jos – po kiekvieno nervines lasteles tampančių priešų išpuolių – nemokamai teikiamos kiekvienam to pageidaujančiam Izraelio piliečiui. Ir viskas daroma, kad laikraščiuose būtų kuo daugiau pozityvių publikacijų. Ir kad televizijos kuo mažiau apie nelaimes pasakotų.
Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje visi apie Ameriką žino daugiau, nei apie Estiją ar Latviją. Tad noriu jus supažindinti su Latvijos politologu Jurgiu Liepneku.
Kaimyninės šalies spaudoje jis nuolat moko, kaip ir ką reikėtų daryti karui prasidėjus.
Pavyzdžiui, jis rekomenduoja įsigyti neperšaunamą liemenę, išmokti skirti veninį kraujavimą nuo arterinio, neiti į gatvę apsirengus kaip Rembo (geriau atrodyti valkata), turėti ne į tinklą įjungiamus, o baterinius radijo aparatus ir daug baterijų.
Pavyzdžiui, jis rekomenduoja įsigyti neperšaunamą liemenę, išmokti skirti veninį kraujavimą nuo arterinio, neiti į gatvę apsirengus kaip Rembo (geriau atrodyti valkata), turėti ne į tinklą įjungiamus, o baterinius radijo aparatus ir daug baterijų.
Kai kurie šio latvių politologo patarimai itin drastiški. Tarkim, jis sako, kad visada teisus yra tas, kuris turi ginklą, ir kad geriausias būdas tą ginklą įsigyti yra policijos skyriaus užpuolimas. Ir dar primena, kad karo atveju tualete nenuleistumėte vandens: su bakelyje esančiu galėsite išgyventi visą savaitę... Ir t.t.
Visą šią informaciją radau ne tik latviškuose leidiniuose, bet ir nežinia kam priklausančiame lietuviškame žiniatinklyje „Sarmatai“. Bet kas jį skaitė?
Pats laikas grįžti į rašinio pradžią ir vėl pakalbėti apie reitingus.
Vos viena iš tų dviejų konkuruojančių televizijų ką nors sugalvoja, kita galvoja ne apie tai, kaip aplenkti, o apie tai, kaip anai pakenkti.
Taip visai neseniai viename tų kanalų atsirado nauja keista laida „Viralas“. Apie tai, kad tai tikrai ne sriuba, o tik viralas, – abejoti netenka. Ir visiškai aišku, kad pakenkti tuo pat metu transliuojantiems konkurentams ji nesugebės. Nes pamirštas pagrindinis konkurencijos principas.
O jis yra toks: konkurentas aludariui yra ne kitąpus gatvės kioskelį atidaręs kitas aludaris, o tas, kuris šalia tavęs, alumi prekiaujančio, karštą dieną pardavinėja...ledus.
Jei toji „Viralą“ pasiūliusi TV prieš konkurentų juokelius būtų metusi sunkiąją artileriją – smagią ir dalykišką (galima net ir su humoru) laidą apie tai, kaip apsiginti nuo Putino – pasisekimas būtų garantuotas.
Beje, ta rašinio pradžioje mano aprašytoji senų laikų TV laida, kurios niekas nežiūrėdavo ir kurios biudžetas būdavo didžiulis, vadinosi „Civilinė gynyba“. Ji buvo baisiai nuobodi.
