Tie, kurie dar liko skaityti, žinoma, yra girdėję (ir pačią jų muziką girdėjo) apie Dizzy Gillespie. Ir – jei domisi festivaliu „Kaunas Jazz“ – apie amerikietį džiazo trimitininką – virtuozą Arturą Sandovalį.
Jei dar nepabėgo dvejojantys (skaityti toliau ar ne?) – keletas žinomų muzikinių perlų: „Neapolietiškas šokis“ iš „Gulbių ežero“, „Kamanės skrydis“ iš „Pasakos apie carą Saltaną“. Tai kūriniai, lydėję nuo vaikystės (kai radijas davė šiek tiek daugiau, nei televizija) visą šešiasdešimtmečių ir truputį jaunesnių kartą.
O štai Timofejaus Dokšicerio (koks keistas rusiško vardo ir žydiškos pavardės derinys!) turbūt negirdėjo. Arba – pamiršo. Dabar pabandysiu nustebinti: tikuosi, kad iki šiol Vilniuje gyvena šio pasaulinio garso džiazo trimitininko, dirigento ir profesoriaus našlė.
Timofejaus Dokšicerio (koks keistas rusiško vardo ir žydiškos pavardės derinys!) turbūt negirdėjo. Arba – pamiršo. Dabar pabandysiu nustebinti: tikuosi, kad iki šiol Vilniuje gyvena šio pasaulinio garso džiazo trimitininko, dirigento ir profesoriaus našlė.
Antras bandymas nustebinti: nuo 1993-ųjų iki 2000-ųjų metų Lietuvos pilietybė už nuopelnus mūsų šaliai buvo suteikta daugiau, kaip penkiems šimtams kitose valstybėse gimusiųjų. T.Dokšiceris – vienas iš jų.
Kodėl pirmuosius – Mają Pliseckają ir Rodioną Ščedriną – prisimename, o T.Dokšicerio net konservatorijų studentai nežino? Atsakymo nebus. Nes ne tokia yra rašinio tema.
Rašinio tema – tai trečias bandymas jus nustebinti – yra naktinė nemiga ir vienatvė. Kasdien ir kas naktį vieniems pabūti neleidžia (pačia geriausia tų dviejų žodžių prasme) televizija ir radijas. Patys geriausi filmai – tik naktį. Blogiausi – kur tik šaudo ir gaudo – naktį taip pat.
Kai apie rytojaus dieną pozityviai galvojantis lietuvis kloja patalą, jis visuomet apgailestauja, kad ir vėl nepamatys to, ką seniai norėjo pamatyti. Komercinis radijas tuo vėlyvu metu kviečia intymioms pažintims. Nekomercinis radijas skaito liūdnus meilės eilėraščius. Visi kiti groja: smuikuoja, džiazuoja, popsina. Bet protingo žmogaus eteryje nėra. Net to, su kuriuo apie politiką gali padiskutuoti.
Nesupratusiems: keliasdešimt tūkstančių – jei ne šimtams tūkstančių – nuo Lietuvos pavargusių Lietuvos žmonių naktis – tik vienatvės tiltas į rytdieną. Tokią pat pilką ir nuobodžią, kaip vakar, kaip užvakar ir užužvakar. Tik vienas pats gali suvesti dienos rezultatus. Esi paliktas.
Bandytojai rengti naktines programas (tikrai nesu bandęs to daryti, bet kolegos bandė) atsimuša į dvigubą sieną: televizijai tai per brangu ir neapsimoka, radijo stotys bijo viena kitos, ir viena kitą perrėkti bando nė vienai amžiaus grupei neįtinkančia muzika. Kuri yra be žmogaus. Tik grojimas. Muzikavimas. Dažnai – tik bliovimas.
Ketvirtas bandymas nustebinti. Yra Lietuvoje radijo stotis ir naktį nepaliekanti jūsų vieno. Tiesa, jai tai beveik nieko nekainuoja: nei pinigų, nei darbo įdėti nereikia: tik vieną rankenėlę pasukti.
Ir tada – ar 22 valandą, ar pusę keturių ryto – tu tampi pačių naujausių pasaulio įvykių sukūry, girdi žiauriai (neradau kito žodžio) protingus komentarus ir darsyk stebiesi: o gal ne veltui ta tauta vadinama išrinktąja, jei diena iš dienos (derėtų sakyti naktis iš nakties) – kaip iš nesibaigiančio gausybės maišo – traukia žiauriai protingus tos tautos komentatorius su žiauriai teisingomis tiesomis.
Vos tik užsimanai su jais pasiginčyti – pamatai, kad pavėlavai. Nes ten, studijoje, jau sėdi pilietis, kuris kalba taip pat, kaip ir tu ką tik pagalvojai. Nuomonių įvairovė. Lietuvos žiniasklaidoje ji taip pat yra. Bet įžvalgusis lietuviškoje pseudoįvairovėje vis tiek įžiūrės optinę apgaulę. O toje naktinėje programoje – jei ir įžiūrės – galiausiai prisipažins, jog klydo.
Penktas bandymas nustebinti. Rašau apie lietuviškąjį „Žinių radiją“, kuris naktimis transliuoja „Laisvės radiją“.
Bet nenuvažiuokim nuo bėgių. „Laisvės radijas“ sausio trečiąją beveik valandą pasakojo apie didijį LIETUVOS muzikantą T.Dokšicerį. Pasakojimą iliustravo pasakiškais triūbos viražais.
Visuomet, kai kitakalbis radijas ar televizija pamini Lietuvos vardą, mūsų viduje kažkas krebžteli: ką pasakys, ar gerai pasakys, ar žino pasaulis, kur yra Lietuva. Man patiko, kai Tokijo centre, klausinėdamas, kur yra tokia šalis Lietuva, išgirdau atsakymą: kažkur tarp Švedijos ir Šveicarijos. Kas išdrįs paneigti, kad pagyvenęs japonas buvo neteisus?
Bet nenuvažiuokim nuo bėgių. „Laisvės radijas“ sausio trečiąją beveik valandą pasakojo apie didijį LIETUVOS muzikantą T.Dokšicerį. Pasakojimą iliustravo pasakiškais triūbos viražais. Ir pasakojimo rėmelius puošė profesorių Sauliaus Sondeckio, Mstislavo Rostropovičiaus atsiliepimais.
Daugiau nei dešimtį kartų programoje skambėjo žodis „Vilnius“ (iškart prisiminiau Arvydą Sabonį, nuo kurio daugybei pasaulio gyventojų prasidėjo pažintis su maža šalim Lietuva).
Nors laidoje buvo pasakyta, kad šis pasaulinio garso muzikantas gimė Ukrainoje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Maskvoje ir tik penkiolika paskutiniųjų gyvenimo metų muzikavo bei mokytojavo Vilniuje, nepraleidau pro ausis sakinio, jog jis, žydas, o ne lietuvė džiazo maestro žmona Monna Račgus, buvo persikėlimo gyventi į Vilnių iniciatorius.
Tokijuje, „Yamaha“ firmos prekybos centre, T.Dokšicerio portretas užima pusę sienos.
Tokijuje, „Yamaha“ firmos prekybos centre, T.Dokšicerio portretas užima pusę sienos.
Jei būčiau tai žinojęs, lapkričio pirmąją būčiau ieškojęs kapo (jis, žinoma, kažkur Vilniuje), ant kurio galėjau uždegti žvakutę. Už muziką, kuri tebėra gyva.
Nenustebinau? Neįdomu? O gal pasakyti, kodėl kai kurie jauni žmonės tik dabar – pirmąsyk – išgirdo šio maestro pavardę?
Jie nebemoka rusų kalbos. Tos, kuria naktimis šneka „Žinių radijas“. Tačiau kas apie tai gali ir ar prabils lietuviškai?
