Astą Valentaitę praėjusią vasarą vienas teleprojektas taip pat į filmavimą norėjo pasiųsti. Bet ponia Asta, sužinojusi, kad toje laidoje dar ir kalbėti reikės – griežtai atsisakė. O dabar jiedu – kartu. Tiesa, ir dabar nekalba – tik iš tokio aparačiuko prie kameros pakabinto (suflerio) paskaito. Ir – visai neblogai.
Tiesa, kai ponia Asta stovėjo veideliu į kamerą – buvo blogiau. Dabar, kai stovi šonu – visi gražūs išlinkimai matosi. Ir yra geriau: tokie superiniai jie – na, patys pačiausi.
Ta pačiausiųjų laida dar rodys kvapniausius, riesčiausius ir gal net seimiausius. Bet paskutinė laida buvo – apie pačius prezidenčiausius. T.y. – apie Prezidentų Pačias.
Reikėjo išrinkti geriausią iš trijų. Bet ar reikėjo? Ar kas nors Lietuvoje galėtų suabejoti, kad pati elegantiškiausia, kukliausia, kilniausia ir protingiausia yra ponia prezidentienė Alma?
Ar kam nors kiltų mintis apie tai, jog – kiek tų prezidentienių būtų – paskutiniąją vietą užimtų (kaip, beje, ir kituose rinkimuose) ponia prezidentienė Kristina?
Na, o aukso viduriukas – kam kitam jį atiduoti? – poniai prezidentienei Laimai. Už begalinį pasitikėjimą ne tik būrėjais, bet ir žurnalistais. Ir už nuolat deklaruojamą meilę nušalintam prezidentui.
Tiesa, poniai Laimai tose varžytuvėse teko itin nepatogi vieta. Mat, kai varžybose dalyvauja trys bėgikai, apie tą antrąjį galima pasakyti, kad jis – sidabro medalininkas. Bet galima teigti, kad jis - tik priešpaskutinis.
Tikra Prezidentienė žino – į kokią televiziją galima, o į kokią – nelabai reikia.
Bet čia – pamąstymai. O dabar apie tai, kas TV laidoje buvo.
Prezidentienė Kristina: Jausdavausi, kaip karalienė... Jis stengdavosi mane apsaugot nuo žurnalistų, nes gal bijojo, kad galiu nusikalbėt. Aš esu sėkminga moteris... Va šitos ir šitos, ir šitos dovanos yra nuo jo.
Prezidentienė Laima: Mes labai vienas kitą mylime. O kai myli žmogų, visos bangos lūžta, ir niekas tavęs nepaskandins. Matot, kaip įdomu: kai nori – svajonė išsipildo. Hobiu tapo šokiai. Teko peržiūrėti garderobą, kai kam mano šukuosena užkliūdavo.Vyras turėjo ieškoti ramsčio.
Žinoma, dvi ponios prezidentienės prišnekėjo daug daugiau smagių niekučių. Bet necituoju, nes – patikėkite – viskas jau kažkur ir kažkada girdėta. O tai, kas negirdėta – irgi patikėkite – visiškai neįdomu ir su pačių pačiausios rinkimais nesusiję. Na, gal, išskyrus daugiaprasmę prezidentienės Kristinos frazę: Nepasisekė, kad mane paliko vyras.
Apie kurį gi čia? Apie abu?
Et, broli skaitytojau, niekai visa tai. Smulkmenos. Ne itin vykusio žurnalistinio darbo detalės. Didžioji esmė – kitur.
Noriu Jums pranešti, kad ponia prezidentienė Alma yra gyva ir sveika. Ir niekur iš Lietuvos dabar neišvažiavusi. Ji – tikriausia – su šios laidos rengėjais tiesiog nepanoro susitikti.
Nes laidoje – tik archyviniai jos kadrai. Ponia Brazauskienė kalba. Ponia Paksienė kalba. Ponios Adamkienės – nė vieno gyvo kadro, nė vieno gyvo žodžio!
Taip, matyt, ir turėjo būti. Nes Tikra Prezidentienė žino – į kokią TV galima, o į kokią – nelabai reikia.
