Dar buvo rašinys apie šimtatūkstantines minias sutraukusią Jūros šventę (tarsi kada nors buvo kitaip), apie vagystes prie jūros, o „Vakarinė Palanga“ poilsiautojams (kaip visada) pranešinėjo ne apie kurortą, o apie visiškai smulkius smulkiųjų vietos politikų sprendimus. Dar – daugelyje leidinių buvo kasmčių rašinių apie tualetų trūkumą. Ir apie tai, kad kruiziniais laivais atvykusiems turistams nėra kur išleisti eurų bei kruzeirų.
Ir dar visi rašė apie nežmonišką šįmetį karštį, kuris poilsiautojams visai įtiko.
Bet ar žinote, kodėl – priešingai nei visais anais metais – dalis klaipėdiškių net karščiausiomis vasaros naktimis nepalikdavo atvirų balkonų? Dėl nežmoniško, iš bet kokio įmigio prikeliančio klyksmo.
Bet ar žinote, kodėl – priešingai nei visais anais metais – dalis klaipėdiškių net karščiausiomis vasaros naktimis nepalikdavo atvirų balkonų? Dėl nežmoniško, iš bet kokio įmigio prikeliančio klyksmo. Dėl pačių pačiausių asociacijų su Alfredo Hitchcocko „The birds“.
Jie skrido maksimaliai galimu greičiu, pikiravo palei pat balkono kraštą, po to staigiai – kaip naujieji NATO naikintuvai – smigo žemyn. Ir visa gerkle klykė. Išsižioję. Vienu metu ore jų suskaičiavau trisdešimt.
Taip buvo 23 valandą. Po to – antrą nakties. Ir ketvirtą ryto – taip pat.
Nervingi vilniečiai ir siautulingi svečiai iš Kauno sakėsi jokiomis jokių kitų vasarų naktimis tokių žuvėdrų nematę.
Bet Mielasis Gamtos Žmogus Selemonas Paltanavičius suskubo pajūrio svečius pataisyti: ne žuvėdros tai, o sidabriniai kirai, sakė jis.
Išradingieji rašytojai teigia, kad skrydyje ar pikiruodami sidabriniai kirai iš pasitenkinimo kvatoja: „Cha-ga-ga, cha-ga-ga...“ Kai tupi ir nuo stogo į jūrą žvelgia, sako „Ijach – ijach“. O kai nustemba kažką naujo pamatę, tai ima vienas kito klausinėti: „Kvoo? Kvoo?Kvoo?“
„Tai paukščiai – laivų palydovai, - tęsė rašytojas ir gamtininkas ponas Selemonas. – Bet bėda ta, kad, kaip ir mes visi, jie pamėgo patogumus ir ne tik jūrą, bet ir mūsų šiukšlynus. Prieš dvi dešimtis metų, atskridę nuo Juodosios jūros krantų ir suradę Lietuvą, jie surado ir Lapes (tas, kur prie Kauno), ir Gargždus (kurie tolokai nuo jūros).
Užvakar simpatiškoji mano Klaipėdos kaimynė (oras buvo kiek apsiniaukęs) į balkoną pravėsti išnešė šešetą vištienos kotletukų. Po keletos minučių rado tik du.
Užvakar simpatiškoji mano Klaipėdos kaimynė (oras buvo kiek apsiniaukęs) į balkoną pravėsti išnešė šešetą vištienos kotletukų. Po keletos minučių rado tik du.
- Ernestai, tu suvalgei kotletukus? – klausia ji sūnaus, biologijos studento.
- Ne aš, mama, sako Ernestas: Larus argentatis.
Va taip lotyniškai vadinasi tie naktibaldos. Tie, prie jūros miegoti neleidžiantys.
Dabar prasideda rašinio dalis, kurią galima visaip žurnalistiškai pasukinėti. T.y. pakreipti taip, kaip skaitytojui (labai retai – rašytojui) reikia.
Galima teigti, kad Klaipėdoje poilsis būtų kiek ramesnis, jei tie Hitchcocko paukštukai būtų kiek pamedžioti ar – kaip S.Šimkaus gatvės medžiai – raudonais taikiniais nužymėti. Girdi, greit neliks.
Tačiau su Gamtos Žmogumi S.Paltanavičiumi, rodos, priėjome kiek kitokių išvadų.
Tai velniškai komunikabilūs paukščiai: jei pamato naujieną – būtinai su gentainiais turi ja pasidalinti. Fantazuoju: Mažvydo alėją vos ne kasdien papildo gražioji mažoji Klaipėdos architektūra. Kas uždraus fantazuoti?
Tie paukščiai niekuomet neklyktų naktį, jei miestas būtų, kaip mano jaunystės laikais – tamsus ir negyvas. Fantazuoju: gal patinka tiems Larus argentatis ir „G and G sindikatas“?
Ir nepranešinėtų jie (gal?) gerosios naujienos vienas kitam, jei uoste ant bangų sūpuotusi tik viena kita senoji barža? Dabar gi kasdien nauji transatlantiniai kruiziniai laivai. Ir – taip toliau.
Tiesa, tikriausiai pamenate seną mūsų gyvenimo tiesą? Vos atsiranda nuodas, tuoj pat surandamas ir priešnuodis.
Tiesa, tikriausiai pamenate seną mūsų gyvenimo tiesą? Vos atsiranda nuodas, tuoj pat surandamas ir priešnuodis.
Nenorėdamas nieko įžeisti, pasakoju dar vieną su sidabriniais kirais susijusį ir ne iki galo patikrintą faktą.
Anąkart – sako – visą naktį palei vieną Klaipėdos balkoną jie nardė ir žiauriai šaižiais balsais savo džiaugsmą uostamiesčio svečiu reiškė. Ir neiškentė tos nemigos svečias: paleido jis visu garsumu Aliną Orlovą. Ir - tarsi jūros vėjas tuos Larus argentatis nupūtė. Prieš erelį nepakovosi.