Socialinės atskirties mastai
Statistikos departamento duomenimis, su materialiniu nepritekliumi 2018 m. susidūrė 23,1 proc. gyventojų, iš jų su dideliu materialiniu nepritekliumi – 11,1 proc. Iš žemiau skurdo rizikos ribos esančių asmenų su materialiniu nepritekliumi susidūrė beveik pusė (48 proc.) gyventojų, su dideliu materialiniu nepritekliumi – 29 proc.
Atsižvelgiant į namų ūkio struktūrą dažniausiai skursta ir socialinėje atskirtyje gyvena vieno asmens arba vieno asmens su vaikais namų ūkiai. Iš namų ūkių, kuriuos sudaro tik vienas asmuo, 56 proc. vienų gyvenančių asmenų yra skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, vieno asmens su vaikais – 54 proc. , o dviejų suaugusių su trimis ir daugiau vaikų – 37 proc.
Valstybės ir savivaldybių socialinė politika ir strategija jau prieš kelis dešimtmečius turėjo būti nutaikyta į šias rizikos grupes. Koronaviruso iššauktos krizės akivaizdoje problemos dar labiau paaštrėja: vaikų nemokamas maitinimas mokyklose ir vaikų dienos centruose sustojo, socialiniai darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, lieka neaišku, kaip socialinis sektorius aprūpins maisto produktais socialinių įgūdžių neturinčias šeimas ir vaikus, senjorus ir neįgaliuosius. Jau nekalbant apie kitas socialines paslaugas ir naujus klientus, susidursiančius su koronavirusu. Pagalbos mastai darosi didesni.
Socialiniam sektoriui reikia strateginių sprendimų nedelsiant
Sveikatos ir švietimo sektoriai rodo krizės iššauktų problemų valdymą, tačiau socialinis sektorius labai atsilieka. Socialinis sektorius turi būti pasirengęs didėjančiam pagalbos poreikiui. Pavyzdžiui, 20 proc. vaikų gyvena su vienu iš tėvų, ir jei vienas iš tėvų suserga, o vaikai ne. Kaip sistema planuoja pasirūpinti vaikais?
Jei susirgs daug vienišų žmonių ir sveikatos sektorius bus perpildytas, kaip jis organizuos pasveikusių, bet silpnų vienišų žmonių apsaugą ir pagalbą jiems? Kaip gebės tarpininkauti asmenims, kuriems reikės sveikatos priežiūros, banko ar teisininkų pagalbos? Kaip valdys situaciją, kai maisto atsargos bus suvalgytos ir bent savaitę prieš pašalpų mokėjimą dalis socialinę riziką patiriančių vaikų ir jų šeimų badaus? Kaip bus užtikrintas maisto paketus dalijančių žmonių saugumas? Kaip bus užtikrintas saugumas socialinių darbuotojų, kurie turės lankyti šeimas, susidūrusias su socialine rizika ir bėda?
Kol kas nesigirdi rimtų strateginių pareiškimų ir sprendimų.
Kaip bus padedama sunkius ligonius ir neįgaliuosius slaugančioms šeimoms? Juk sveikatos sektoriaus pagalba dėl koronaviruso žymiai susitrauks, o visa našta guls ant artimųjų pečių. Lietuvoje yra 47,7 proc. namų ūkių, kurių sudėtyje tik vienas suaugęs asmuo (įskaitant ir namų ūkius su vaikais). Tai milžiniškas skaičius. Iš kur jie gali tikėtis pagalbos, jei susirgs ir nebus stacionarizuoti (gydomi ligoninėje)? Galime užduoti dar labai daug klausimų, kuriuos būtina iškelti. Atsakymų turi ieškoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) bei savivaldybių administracijos, tačiau kol kas nesigirdi rimtų strateginių pareiškimų ir sprendimų.
Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos teigimu, pagrindinės socialinių darbuotojų funkcijos šiuo metu apima:
- įsitikinimą, kad labiausiai pažeidžiami asmenys būtų įtraukti į planavimą ir reagavimą;
- bendruomenių organizavimą, kad būtų galima įsigyti būtiniausių dalykų, tokių kaip maistas ir švarus vanduo;
- skatinimą socialinėse tarnybose ir politinėje aplinkoje, kad paslaugos būtų pritaikytos, lanksčios, išliktų atviros ir proaktyvios remiant bendruomenes ir pažeidžiamus gyventojus;
- gyventojų fizinio atsiribojimo ir socialinio solidarumo padidinimą;
- komunikacijos strategijų organizavimą, kad būtų užkirstas kelias socialinei izoliacijai. Tai apima internetines/telefonines sistemas, skirtas draugiškumui ir globai užtikrinti. Tai labai svarbu žmonėms, ypač esantiems rizikoje;
- pasisakymą už sveikatos ir socialinių paslaugų tobulinimą bei stiprinimą kaip esminę apsaugą nuo viruso, nelygybės ir iš to kylančius socialinius ir ekonominius iššūkius.
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad reikia nedelsiant skirti papildomą vyriausybės finansavimą socialiniams darbuotojams ir kitiems specialistams, reaguojantiems į virusą, kad būtų galima palaikyti ir apsaugoti darbuotojus ir bendruomenes.
Tuo tarpu Lietuvoje vienintelis aiškiai iškomunikuotas naujasis krizės valdymo būdas yra darbas nuotoliniu būdu ir supaprastintas išmokų gavimas krizės laikotarpiu. Greta to, SADM nurodo savivaldybėms ir socialiniams darbuotojams, kad būtina užtikrinti žmonėms gyvybiškai svarbius poreikius. Šiuo atžvilgiu socialinį darbą galima prilyginti greitajai pagalbai. Tačiau jos organizavimas paliktas savieigai.
Socialinių darbuotojų, jų padėjėjų apsauga ir aplinkos veiksmingam darbui sukūrimas – „aukščiau sėdinčiųjų“ pareiga.
Krizei suvaldyti reikia visų įmanomų resursų
Maitinimo problemos vien nuotolinis darbas neišspręs. Tai puikiai suvokia iniciatyvūs piliečiai. Sveikintina pilietinė iniciatyva „Stiprūs kartu“, kuri įgyvendinama bendradarbiaujant su Valstybės ekstremaliųjų situacijų valdymo centru, COVID-19 informavimo grupe. Užsiregistravusius savanorius galima sugretinti su kraujo donorais, tik jie duoda ne kraują, bet savo laiką, paslaugas ir išteklius.
Krizės metu tai bylotų apie valstybės neįgalumą.
Problema platesnė ir gilesnė, o ją būtina spręsti valstybiniu lygiu ir ne tik pašalpų išmokėjimu. Pagalba maisto produktais ar pagamintu maistu vargingiausiems asmenims, besigydantiems namuose, stringa. Neužtenka įrašyti žmogų į remiamų asmenų sąrašą ir informuoti, kad jis kreiptųsi į Maisto banką ar kitą organizaciją! Krizės metu tai bylotų apie valstybės neįgalumą.
Tikiuosi, kad šios krizės akivaizdoje atsivers akys, jog nevyriausybinės, religinės organizacijos yra gyvybiškai svarbios partnerės! Kad seniai buvo laikas į socialinių paslaugų įstatymą įrašyti subsidiarumo principą, kuris būtų sustiprinęs ir padaręs realybe taip dažnai teoriškai naudojamą sąvoką „bendruomeninės paslaugos“. Didesnis rezervas stipresnės organizacijos krizės akivaizdoje būtų dar didesnis ramstis. Deja, yra, kaip yra, ir dabar reikia solidarizuotis.
Mano įsitikinimu, socialiniai darbuotojai krizės akivaizdoje turi tapti socialinės greitosios pagalbos darbuotojais, pagalbos teikimo lyderiais, o seniūnija – pagalbos teikimo seniūnijose štabu. Nėra normalu, jog šeimoms patiriant gyvybiškai svarbias problemas socialinis darbas apsiribotų tik nuotoliniu būdu.
Socialinių darbuotojų administracijos turi galvoti apie jų apsaugą nuo koronaviruso ir ne vien patarimais dirbti per nuotolį ar retinti vizitus. Turi būti užtikrintas apsaugos priemonių tiekimas. Ir ne tik socialiniams darbuotojams, bet ir nevyriausybiniam sektoriui, kuris įsitraukia į paramos organizavimą. Dauguma Maisto banko ar kitų nevyriausybinių organizacijų savanorių taip pat dirba savo tiesioginėse darbovietėse, kai kurie nuotoliniu būdu, o laisvu nuo darbo metu padeda žmonėms. Jiems nėra lengva individualiai ieškoti apsaugos priemonių. Negalima leisti, kad dėl apsaugos priemonių jie susirgtų ar net platintų virusą.
Susirgus medikams ar kitiems pagalbos teikėjams visu aštrumu atsiveria žmogaus vertė. Todėl vieni kitais turime rūpintis labai solidariai ir apgalvotai. Reikia galvoti, kaip organizuoti darbą, kai Maisto banko ir kitų organizacijų resursai išseks, nes įprastinės paramos akcijos stoja, o rėmėjų entuziazmą gilėjanti krizė gali paveikti taip pat. Puiki iniciatyva „Stiprūs kartu“ nepasieks visų pažeidžiamų, jau vien dėl to, kad ne visi apie ją sužinos ir mokės užsiregistruoti. Sėkmingam „Stiprūs kartu“ idėjos realizavimui reikia žmonių, aktyviai dirbančių ir koordinuojančių išteklius ir poreikį seniūnijose.
Kas laukia socialiai pažeidžiamų šeimų vaikų?
Socialiai pažeidžiamų šeimų vaikai susidurs su problemomis, kurias sprendė vaikų dienos centrai (VDC), pavyzdžiui, maisto trūkumas, mokymosi ir bendravimo sunkumai. Dėl padidėjusio streso šeimose padidėja smurto rizika, dėl ryšio priemonių trūkumo – socialinė izoliacija (nereikia painioti jos su karantino reikalaujama fizine izoliacija). Kol kas ministerija ar savivaldybės neturi aiškios strategijos, kuri nurodytų, kaip bus užtikrinta vaikų gerovė. Maitinimo organizavimo sistemas turėjo visos švietimo įstaigos ir VDC. Jos, ko gero, susidurs su žmogiškųjų ir finansinių išteklių stoka, biurokratiniais suvaržymais.
Tačiau lanksčiai reaguoti į susidariusią krizinę situaciją būtina. Ministerija ir savivaldybės turėtų galvoti apie papildomas finansines injekcijas, susijusias su vienkartinių pakuočių įsigijimu, maisto išvežiojimu, o ateityje tikėtina ir jo brangimu. Sklandesniam darbui reikėtų jau dabar įvesti ir stengtis laikytis subsidiarumo principo, kuris įgalina branginti, puoselėti ir vertinti kiekvieną resursą bendruomenėje, kiekvieną organizuotą ir iniciatyvą arčiau žmogaus. Krizės akivaizdoje seniūnijoms reikia daugiau galių, išteklių ir lyderystės vienijant visų pastangas.
Vaikų gerovei užtikrinti būtina ir geras kontaktas su vaikais, jų poreikių atliepimas, psichologinė parama.
Vaikų gerovei užtikrinti būtina ir geras kontaktas su vaikais, jų poreikių atliepimas, psichologinė parama. Daugumai vaikų tai galima užtikrinti ryšio priemonėmis, pasitelkiant „Facebook“, pildant vaikams telefono sąskaitas, kad jie turėtų galimybę susisiekti, prireikus prašyti pagalbos. Geriausia, kad jie palaikytų ryšius su VDC darbuotojais, klasės auklėtojais ar kitais asmenimis, kuriais pasitiki. Socialinis darbuotojas, kuris dirba su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, turėtų būti tikras, kad krizės atveju vaikas turi ryšio priemonę ir gali kreiptis pagalbos. Čia reikėtų didelio bendradarbiavimo su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuri siekdama užtikrinti nuotolinį ugdymą planuoja aprūpinti vargingų šeimų vaikus kompiuteriais ir internetu.
Kompiuterių trūkumas – ne vienintelė nuotolinio mokymo problema
Kompiuterio neturėjimas yra tik viena iš problemų. Šiandien kalbėjau su vaiku ir klausiau jo apie tai. Pavadinkime šį vaiką Jonu, nes jis nenorėjo, kad jo vardas būtų atskleistas. Pirmiausia reikia suprasti, kad vargingos šeimos negyvena prašmatniuose namuose ar dideliuose butuose. Dažnai tai būna vienas arba du kambariai. Jei vienoje patalpoje tik vienas kompiuteris, o vaikai keli, organizuoti tiesioginių pamokų tokiuose namuose nėra fizinių galimybių.
Jono šeima kaip tik ir gyvena viename kambaryje keturiese – du suaugę ir du vaikai. Nėra vietos net kur stacionarų kompiuterį pastatyti. Todėl jei jau numatoma pirkti, tai siūlom pirkti nešiojamą kompiuterį su integruotu mikrofonu ir kamera, klaviatūra. Arba išmanųjį telefoną, užtikrinant interneto ryšį. Jonas siūlo vaizdo pamokas bei užduotis sugalvoti tokias, kad būtų įmanoma pažiūrėti ir padaryti turint tik išmanųjį telefoną.
Mokinys peržiūri virtualią, įrašytą pamoką (nebūtinai realiuoju laiku, nes interneto ryšys gali trūkinėti), užduotis, jas padaro ir nusiunčia mokytojai. Su mokytoja bendrauja telefonu, per „Facebook“, elektroniniu dienynu. Tą daryti visi vaikai moka. Turintieji išmaniuosius telefonus puikiai naudojasi vaizdo skambučiais. Tai yra gana pigu bei prieinama daugumai mokytojų ir tėvų.
Didžiausias resursas ir iššūkis kyla ne vaikui, o mokytojams – bendrauti su vaikais ryšio priemonėmis individualiai. Tai pareikalautų nemažai laiko išteklių. Bet, Jono nuomone, vaikams būtų priimtina. Manyčiau, verta įsiklausyti į 15-mečio Jono pasiūlymus. Tik galiu pridurti, kad individualus bendravimas su vaiku ryšio priemonėmis ženkliai sumažintų socialinę atskirtį, padėtų laiku pastebėti vaikų sutinkamus sunkumus ir organizuoti pagalbą.
Kiekvieno iš mūsų savanoriškas indėlis yra kaip niekad svarbus
Tikėtina, kad užsiregistravusių „Stiprūs kartu“ savanorių veiklos pasieks socialiai pažeidžiamus. Sunku komentuoti, ar pagalba bus pakankama. Tai priklausys nuo koronaviruso plitimo apimčių, įskaitant ne tik užsikrėtusius ir susirgusius, bet ir kaip ilgai tai užtruks, valdymo eigos. Aš palaikau centralizuotas iniciatyvas, bet veiksmingumui reikia labai geros integracijos su žemiausia grandimi – bendruomenėmis, žmonėmis, kurie dirba su pažeidžiamais asmenimis. Ir savanoriams teikti pagalbą būtų patogiausia savo gyvenamoje seniūnijoje. Svarbu juos apsaugoti, palaikyti jų entuziazmą. Todėl pasikartosiu, seniūnijos privalo tapti pagalbos organizavimo štabais pačiame žemiausiame lygmenyje.
Karantino sąlygomis kiekvienas galime prisidėti bendraujant telefonu, padedant rasti informaciją internetu tiems, kurie to negali patys, remiant organizacijas, kurios teikia tiesioginę paramą, padedant artimiausiems kaimynams apsirūpinti maistu. Tai suderinama su griežčiausiomis karantino sąlygomis.
Ilona Tamutienė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė
