Kokios galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavo anksčiau?
Vadovaujantis Konstitucija ir įstatymais, nagrinėjant rinkimų ginčus Konstitucinio Teismo kompetencija yra dvejopa.
Pirmiausia, KT pavesta įprastinė rinkimų įstatymų konstitucingumo kontrolė, susijusi su administraciniuose teismuose sprendžiamais rinkimų ginčais. Dažniausiai, tai – rinkimų ginčai, susiję su Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimais, priimtais iki balsavimo pabaigos, kurie nagrinėjami Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT). Šie ginčai susiję su galimais pasyviosios rinkimų teisės ar, kitaip tariant, teisės būti renkamam pažeidimais. Tokius VRK sprendimus ar kitą jos veiką šiam teismui gali apskųsti partija, iškėlusi kandidatą į Seimo narius, kandidatas į Seimo narius, atstovas rinkimams ir rinkimų stebėtojas.
Rečiau, tai – apygardos administracinio teismo nagrinėjami ginčai, kuriais gali būti pažeista aktyvioji rinkimų teisė (kitaip tariant, teisė rinkti). Į teismą gali kreiptis rinkėjas ar atstovas rinkimams, nesutikdamas su apylinkės rinkimų komisijos sprendimu, priimtu pagal jo skundą dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų. Visus šiuos ginčus nagrinėjantys administraciniai teismai privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu jiems kyla pagrįstų abejonių dėl taikomo rinkimų įstatymo atitikties Konstitucijai.
Įdomu pastebėti, kad kiekvieną kartą, kada administracinis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, jis niekaip negali įvykdyti įstatymų nustatytos pareigos išspręsti rinkimų ginčą per 48 valandas (ar dvi dienas). Taip yra todėl, kad konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimas bet kuriuo atveju užtruks gerokai ilgiau. Todėl vykstant konkretiems rinkimams, rinkimų dalyvių teisės lieka neapgintos tada, kai taikytina įstatymo nuostata antikonstitucine pripažįstama jau jiems pasibaigus. Tačiau KT nutarimai leidžia panašių pažeidimų išvengti ateinančiuose rinkimuose.
Antra, KT suteikta speciali kompetencija teikti išvadas dėl rinkimų įstatymų pažeidimų per Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimus. Skirtingai nei administraciniai teismai, KT vertina, ar rinkimų įstatymų pažeidimų nebuvo padaryta po balsavimo, t. y. vertina VRK sprendimus dėl rinkimų rezultatų nustatymo. Išvadai pateikti KT numatyta 120 valandų. Reikėtų atkreiptų dėmesį, jog kreiptis į KT dėl išvados, susijusios su Seimo rinkimais, turi teisę tiek pats Seimas, tiek Respublikos Prezidentas. Tai reiškia, kad rinkimų dalyviai, ginčydami rinkimų rezultatus, savo teises ginti gali tik per tarpininkus. Tokiam kreipimuisi taip pat nustatyti itin trumpi terminai: partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius, kandidatai į Seimo narius dėl VRK sprendimų per 24 valandas po oficialaus galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo gali kreiptis į Seimą ar Respublikos Prezidentą, o šie per 48 valandas „kreipiasi į Konstitucinį Teismą“ (Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalis).
Tai, kad šis terminas yra nors ir įveikiama, tačiau labai aukštai iškelta kartelė, parodo 2008 metų praktika, kuomet netgi du Respublikos Prezidento paklausimus atsisakyta nagrinėti kaip pateiktus praleidus nustatytą terminą (atitinkamai, pateiktus praėjus 4 ir 5 dienoms po VRK sprendimo priėmimo). Tačiau tokius trumpus terminus galima pateisinti tuo, kad abejonės dėl įvykusių Seimo rinkimų legitimumo turi būti išsklaidytos arba patvirtintos kiek įmanoma greičiau.
Kiekvieną kartą, kada administracinis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, jis niekaip negali įvykdyti įstatymų nustatytos pareigos išspręsti rinkimų ginčą per 48 valandas
Sunkiau būtų pagrįsti patį netiesioginį kreipimosi mechanizmą. Nepaisant to, kad įstatymo formuluotė tarsi numato Seimo ir Respublikos Prezidento pareigą, gavus rinkimų dalyvių skundus dėl rinkimų rezultatų nustatymo, kreiptis į Konstitucinį Teismą, kyla abejonių, kiek ši pareiga gali būti imperatyvi. Vargu, ar Seimas bei Prezidentas pagal Konstituciją gali atlikti tik paštininko funkciją ir neturėti diskrecijos spręsti dėl savo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą įgyvendinimo.
Taigi, vertinant iš formaliosios pusės, kreipimosi į Konstitucinį Teismą per tarpininką galimybė yra tinkama rinkimų dalyvių teisių gynimo priemonė tik tuomet, kada minėtieji tarpininkai elgiasi geranoriškai. Beje, į šį aspektą dėmesį ne kartą yra atkreipę ir Lietuvos pasirengimą rinkimams vertinti atvykę Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) rinkimų ekspertai. Jie kritikuoja ir Konstitucijos nuostatą, kad galutinį sprendimą dėl rinkimų rezultato priima ne išvadą pateikęs Konstitucinis Teismas, o Seimas, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą. Visgi tuo atveju, jei Seimas nustatytų rezultatus neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, toks jo nutarimas galėtų būti skundžiamas Konstituciniam Teismui.
Įdomumo dėlei būtų galima pastebėti, jog iš viso Konstitucinio Teismo išvada pagal Seimo kreipimąsi yra teikta 1 kartą (2012 m.), pagal Respublikos Prezidento – 5 kartus (1996, 2004, 2008 ir dukart 2012 metais). Paskutinį kartą išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, buvo kreiptasi prieš 8 metus, tai yra dėl 2012 metais vykusių parlamento rinkimų. Būtent tuomet Konstitucinis Teismas suformulavo rinkimų nelegitimumo prezumpciją, vadovaujantis kuria, nustačius, jog rinkėjai galėjo būti masiškai paperkami, rinkimų rezultatai turėtų būti pripažįstami negaliojančiais, taip pat konstitucinę taisyklę, kad kandidatai, kurių išrinkimo buvo siekiama masiškai paperkant rinkėjus, turi būti išbraukiami iš kandidatų sąrašo. Tai suteikia įrankius ir rinkimų komisijoms užtikrinti sąžiningus ir skaidrius rinkimus.
Kas keičiasi po 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusių Konstitucijos pataisų?
Po 2019 m. rugsėjo 1 d. kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti įstatymų ar kitų Seimo aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai arba įstatymams, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones (Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, į Konstitucinį Teismą dėl galimų rinkimų teisių pažeidimų gali kreiptis visi rinkimų dalyviai – tiek rinkėjai, įgyvendinantys ar siekiantys įgyvendinti aktyviąją rinkimų teisę, tiek politinės partijos ar kandidatai, įgyvendinantys pasyviąją rinkimų teisę.
Tiesa, skirtingai nei teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turintys politinio proceso dalyviai (Seimas, Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė), šie asmenys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą išreikšdami bendro pobūdžio abejones dėl Lietuvoje galiojančių įstatymų ar kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai (teikdami vadinamąjį actio popularis). Kitaip tariant, teikdamas individualų konstitucinį skundą bet kuris rinkimų dalyvis privalo pagrįsti, kad teisės akto, dėl kurio konstitucingumo jis kreipiasi, pagrindu priimtas sprendimas (įskaitant VRK, teismų ar kitus sprendimus) pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves.
Į Konstitucinį Teismą dėl galimų rinkimų teisių pažeidimų gali kreiptis visi rinkimų dalyviai – tiek rinkėjai, įgyvendinantys ar siekiantys įgyvendinti aktyviąją rinkimų teisę, tiek politinės partijos ar kandidatai, įgyvendinantys pasyviąją rinkimų teisę.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad teisena Konstituciniame Teisme laikoma subsidiaria (papildoma) konstitucinių teisių ar laisvių gynimo priemone, teisę paduoti KT prašymą asmuo įgis tik pasinaudojęs visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į administracinį teismą, t. y. tuomet, kai išnaudojus visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, bus priimtas galutinis ir neskundžiamas administracinio teismo sprendimas. Nors administraciniams teismams yra nustatyti itin trumpi 48 val. (ar 2 dienų) terminai skundams dėl VRK sprendimų, priimtų iki balsavimo rinkimuose pabaigos, išspręsti, jokio specialaus termino kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimų konstitucinių rinkimų teisių pažeidimų nustatyta nėra. Todėl asmuo gali kreiptis į KT pateikdamas individualų konstitucinį skundą per bendrąjį 4 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo galutinio ir neskundžiamo administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad prašymas Konstituciniam Teismui ištirti įstatymo nuostatų, kuriomis grindžiamas administraciniam teismui skųstas VRK sprendimas, atitiktį Konstitucijai, gali būti pateiktas jau gerokai po rinkimų, netgi pradėjus darbą naujai išrinktam Seimui.
Probleminė situacija galėtų kilti tada, kai Konstitucinis Teismas tokį prašymą patenkintų, pripažindamas prieštaraujančia Konstitucijai įstatymo nuostatą, kuria vadovavosi VRK. Žinoma, jeigu tai būtų pavienis pažeidimas, galbūt pakaktų satisfakcijos, tai yra paties pažeidimo konstatavimo fakto, nekvestionuojant įvykusių rinkimų legitimumo. Tačiau ne vien teoriškai galima ir žymiai sudėtingesnė situacija, jeigu remiantis antikonstitucine įstatymo (ar Vyriausybės nutarimo) nuostata būtų padaryta masinių ar sisteminių rinkimų teisių pažeidimų.
Tokioje situacijoje galėtų nebepakakti Konstituciniam Teismui įprastos nutarimo pasekmių įvertinimo formuluotės, kad vykusių rinkimų teisėtumas (ar legitimumas) negali būti kvestionuojamas tuo pagrindu, kad ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Vykstančių Seimo rinkimų metu girdėti ne tik ankstesniems rinkimams būdingi skundai dėl rinkėjų papirkimo.
Viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau saviizoliacijoje esančių – netgi neigiamų COVID-19 testo rezultatų sulaukusių – rinkėjų skundai dėl jų aktyviosios rinkimų teisės atėmimo, VRK nesudarius veiksmingų galimybių saviizoliavusiems asmenims balsuoti, nepaisant to, jog jie atitinkamus prašymus balsuoti namuose ar kitoje vietoje pateikė nustatyta tvarka ir terminais. Girdėti balsai, kad netekę galimybės balsuoti saviizoliacijos vietoje asmenys pasiryžę rizikuoti ir vykti balsuoti į savo rinkimų apylinkę. Apskritai, asmenų, kuriems rinkimų dieną taikoma saviizoliacija, apskaičiuojama kelios dešimtys tūkstančių. Atskirose rinkimų apygardose, kuriose įvestas karantinas arba yra fiksuojami COVID-19 židiniai, o gal net ir daugiamandatėje apygardoje faktinis balso teisės atėmimas ar kliūčių sudarymas šiems asmenims balsuoti gali turėti net lemiamą įtaką balsavimo rezultatams.
Jeigu galimybės balsuoti dėl taikomų ribojimų neturėjusių rinkėjų skundai dėl galimo VRK pareigų neatlikimo taptų masiniai, <...> KT galėtų tekti spręsti rimtą galvosūkį, ar tinkamai buvo užtikrinta visuotinė rinkimų teisė.
Jeigu galimybės balsuoti dėl taikomų ribojimų neturėjusių rinkėjų skundai dėl galimo VRK pareigų neatlikimo (ar neveikimo) taptų masiniai ir būtų susiję su Seimo rinkimų ar kituose įstatymuose, taip pat Vyriausybės nutarimuose, reglamentuojančiuose ekstremaliosios situacijos teisinį režimą, nustatytu teisiniu reguliavimu ar jo trūkumu (legislatyvine omisija), KT galėtų tekti spręsti rimtą galvosūkį, ar tinkamai buvo užtikrinta visuotinė rinkimų teisė, viešojo intereso turėti legitimią valdžią ir kartu saugoti visuomenės sveikatą pusiausvyra. Žinoma, kol kas tai tik hipotetiniai pamąstymai.
Dar kita situacija galėtų susiklostyti VRK nustačius galutinius Seimo rinkimų rezultatus. Jeigu Seimas ar Respublikos Prezidentas netenkintų politinės partijos ar kandidato prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą išvados dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, tokia partija ar kandidatas galėtų mėginti kreiptis į Konstitucinį Teismą tiesiogiai, nes jam nebūtų prieinamos jokios kitos teisinės gynybos priemonės.
Žinoma reikėtų pasukti galvą, kaip tinkamai pagrįsti, jog galimai antikonstitucinės įstatymų ar Vyriausybės nutarimų nuostatos lėmė VRK sprendimą dėl galutinių rinkimų rezultatų nustatymo, kuriuo buvo pažeistos atitinkamos partijos ar kandidato konstitucinės teisės (pavyzdžiui, teisė dalyvauti visuotiniuose, lygiuose ir sąžininguose rinkimuose). Ar toks tinkamai pagrįstas politinės partijos ar kandidato individualus konstitucinis skundas būtų priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme, šiandien atsakyti būtų per drąsu. Tačiau konstitucinių argumentų, kad KT neturėtų a priori ignoruoti tokio skundo, kaip paskutinės konstitucinių rinkimų teisių gynimo priemonės, taip pat būtų galima rasti.
Galiausiai, trečia galimybė individualiam konstituciniam skundui pateikti atsirastų Seimui patvirtinus galutinius rinkimų rezultatus po KT išvados dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo. Tikėtina, kad tokią galimybę turėtų politinės partijos ar kandidatai, kurie būtų nepatenkinti Seimo nustatytais galutiniais rinkimų rezultatais, pavyzdžiui, manydami, kad Seimas deramai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo išvadą. Vėlgi tikėtina, kad politinės partijos ar kandidatai galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą tiesiogiai, nes administraciniams teismams nežinybingi Seimo nutarimai dėl galutinių rinkimų rezultatų nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau Konstituciniame Teisme negali būti jokio Seimo akto, kuris turėtų imunitetą nuo konstitucinės kontrolės.
Dr. Ingrida Danėlienė – Mykolo Romerio universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja.
