Iš Vakarų ateinančia sodomija, skurdu, badu ir maru iš dūminės pirkios tik išlindęs lietuvis buvo gąsdinamas visų – nuo provincialių politikų iki kaimo kunigų. Vėliau tokį tikėjimą įtvirtino ypatingu dvasingumu pasižymėjęs sovietinis laikmetis, kurio metu kitaip galvojantiems grėsė gulago malonumai arba kulka kaktoje.
Nenuostabu, kad net ir tapus Europos Sąjungos ar NATO nariais mes vis dar stebimės ir purkštaujam, kiek daug sau leidžia nuprotėję Vakarai, gindami vaiko teises, kovodami už moters pasirinkimą gimdyti ar legalizuodami dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystę.
Su tokia pačia nuostaba stebime ir kaip diplomatinius šokius aplink Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną šoka politine morale bei susitarimais tikintys europiečiai.
Pastaruoju metu džiūgaudami, kad galime pamokyti vakariečius Rusijos agresijos istorijos, užmirštame, kad ji mums davė ne racionalius sprendimus, o nihilizmą.
Lietuva prieš 25 metus išsikovojo teisę tapti visuomene su vertybėmis, pripažįstančia įstatymo viršenybę, o Rusijoje tuo džiaugtasi trumpai. Antivakarietiška propagandos kampanija pakankamai greitai sugrąžino rusus į iliuzijų apie vertybinį pranašumą lauką.
Jei visuomenės ir demokratinių procesų prasme Lietuva nuėjo ilgą kelią, mokydamasi vakarietiškų politinio žaidimo taisyklių, tai vertybių atžvilgiu sunkiai vilktasi iš paskos. Mokytis laisvių ir teisių įgyvendinimo praktikos į Vakarus veržėsi žymiai mažiau, nei džinsų, šokolado ir vokiečių automechanikos stebuklų.
Amerikiečių žurnalistas, knygos „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ autorius Gregory Feiferis privačiame pokalbyje konstatavo, kad pasikeitimų Rusijoje laukti sunku būtent dėl rusų apolitiškumo, manymo, kad jų vertybių sistema neturi nieko bendro su politika.
Panašaus mąstymo ženklus užtinkame ir tos dalies piliečių, skalambijančių apie tai, kad „Seime vieni vagys“ teiginiuose. Dar vienu chrestomatiniu pavyzdžiu tampa kai kur Rusijoje taip pat paplitęs „vagia, bet daro“ principas, kuriam nuolankiai paklūsta pasikeitimų bijantys rinkėjai.
Dar vienu chrestomatiniu pavyzdžiu tampa kai kur Rusijoje taip pat paplitęs „vagia, bet daro“ principas, kuriam nuolankiai paklūsta pasikeitimų bijantys rinkėjai.
Lyginti dabartinę Lietuvą ir Rusiją tiesiog neverta. Mes jau pralenkėme rusus demokratijos šviesmečiais.
Tuo labiau keista atrodo lietuviška praktika, atsiejanti moralumą nuo politikos, atlaidžiai žvelgianti į korupcijos apraiškas. Į aukštus postus grįžta net ir visiškai susikompromitavę asmenys.
Didelės problemos nemato ir kai kurios kriminaliniu pagrindu sukurtos partijos, turinčios ne kelis, o net kelias dešimtis už vienokius ar kitokius gerus darbus teistų asmenų. Atskleista korupcija ar politiko nesąžiningumas nesukelia visuomenėje beveik jokio rezonanso.
Dar keisčiau, kad toks apatiškumas teisinamas tuo, jog nieko neįmanoma pakeisti, nors tai dažniausiai kalba tiek rinkėjo, tiek politinio gyvenimo dalyvio teisę turintys asmenys. Retkarčiais vis pasirodo koks judėjimas už tiesą, drąsą ar kitokius abstrakčius dalykus, bandantis keisti ne savo elgesį, o kovojantis su fantasmagorine sistema.
Keistą Lietuvos politikos moralinį paveikslą puikiai papildė ir šią savaitę įvykęs europarlamentaro Valentino Mazuronio pasitraukimas iš „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. 13 metų ištikimai gynęs partijos lyderį Rolandą Paksą, neigęs po nosimi bruktus prezidento priesaikos sulaužymo faktus ir kvestionavęs Konstitucinio teismo sprendimą V.Mazuronis staiga sulaukė plojimų už moralumą.
Pagyras žarstė net ir aršiais konkurentais savo laiku buvę konservatoriai, ką jau kalbėti apie nuomonę dažniau nei kojines mainantį premjerą Algirdą Butkevičių. Išstojęs iš visiškai žlugusios partijos, vedamos politiškai mirusio lyderio, gretų buvęs aplinkos apsaugos ministras nelauktai atnaujino savo politinę karjerą.
Stebėtis neverta, kol Lietuvoje vis dar nuomonę formuoja ir sprendimo galią turi žmonės, kurie gudriai prisimerkę pamokys naivuolius: „Reikia mokėti suktis“.
Stebėtis neverta, kol Lietuvoje vis dar nuomonę formuoja ir sprendimo galią turi žmonės, kurie gudriai prisimerkę pamokys naivuolius: „Reikia mokėti suktis“.
Suktis lietuviai išmoko – to pavyzdžių apstu tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Švedijoje ar Norvegijoje.
Tiesa, būtų smagu, kad išmokę suktis ir nužygiavę iki vakarietiškos minimalios algos ar socialinės išmokos rojaus vartų, nesutriktume ir susidūrę su vakarietiška morale. Kol kas sąžiningumas, principingumas ir veiklos skaidrumas vis dar netapo prioritetu didžius darbus žadančių kandidatų lūpose.
Reikia tikėtis, kad augant pilietiniam sąmoningumui ir vis labiau vaduojantis iš sovietinio mąstymo pančių giesmes apie supuvusius Vakarus pagaliau pakeis vakarietiškos moralės pamokos.
