 |
Moderniu anekdotu tapusi (istorija juk nemeluoja, net kai rinkėjai skaudžiai klysta) R.Pakso frazė nėra niekuo ypatinga, juolab inovatyvi, ji paprasčiausiai atspindi kiekviename žmoguje gyvą pagundą ir ypač tipišką lietuviškojo mentaliteto tendenciją – deleguoti atsakomybę už visas savo gyvenimo nesėkmes, dėl pastarųjų kaltinant ką nors kitą, tik ne patį save.
Psichologai rakto tokiam žmonių elgesiui suprasti ieško racionalizacijos ir kognityvinio disonanso sąvokose: pirmuoju atveju, racionalizacija reiškia gynybinį mechanizmą, kuriuo žmogus siekia pateisinti neracionalų, netinkamą ar neapgalvotą savo elgesį. Antruoju kalbama apie prieštaravimą žmogaus smegenyse tarp gaunamos ir jau galvoje saugomos informacijos – šių dviejų informacijų konfliktas ir vadinamas įmantriu žodžių deriniu „kognityvinis disonansas“.
Matyt, esama ir trečiojo, kur kas žmogiškesnio paaiškinimo – viešojoje sferoje esame supami aibės vidutinybių, pilkų, silpnų, bestuburių figūrų žmogiškais pavidalais, kuriems savos pozicijos turėjimas reiškia prievartinį pasitraukimą iš įprastos komforto zonos.
Šios komforto zonos teikiamas saugumas, kaip demaskuoja nūdiena, tampa didesne vertybe net nei asmeninė nuomonė ir vertybių (jei tik jų apskritai turima) gynimas.
Pabėgimai
Atsakomybės delegavimas yra gajus reiškinys daugelyje mūsų viešojo ir privataus gyvenimo sferų. Politikoje už šiandienos nesėkmes visada kaltinama kadenciją baigusi valdžia. Versle jo žlugdymu kaltinama neapdairi valstybės politika. Tarptautiniuose santykiuose už valstybės nesėkmes kaltė verčiama „Realpolitik“ ar nedraugiškiems kaimynams (ak, ta rusiškosios vidaus politikos klasika). Ekonomikoje visų negerovių šaltinis yra laisvoji rinka ir globalizacija. Visuomenėje už moralinę sociumo infliaciją kaltinamos socialinės skirties grupės.
Politikoje už nesėkmes visada kalta kadenciją baigusi valdžia. Versle jo žlugdymu kaltinama valstybės politika.
Netgi tikėjime už mūsų nuodėmes atsakomybė tenka Nelabajam, likimui ar blogai karmai. Taigi iš esmės dažnai raminamasi, jog mūsų nesėkmes ir paklydimus kasdien lemiame visai ne mes, ne mūsų kasdieniai pasirinkimai, tačiau vienokia ar kitokia išorės jėga, kuriai mes tegalime nuolankiai paklusti. Tokie žmonės tėra statistai savo pačių gyvenime, o to gyvenimo posūkiai nėra jų valios produktai.
Kasdienybės orbitose atsakomybės delegavimas ryškus ir asmens lygmenyje. Vienas ar kitas individo nesėkmes lemia pačios įvairiausios priežastys, bet tik ne sąmoningi jo paties pasirinkimai. Pateisinimas randamas bene viskam.
Prasti rezultatai darbe aiškinami netikusiu viršininku ar konkurencingais kolegomis, žinių stoka – prasta išsilavinimo bei švietimo sistemos kokybe, nenusisekęs vedybinis gyvenimas – pavydžiu ar neištikimu partneriu, neklusnūs ir savo gyvenimą švaistantys vaikai – smukusia visuomenės morale, netikusiais mokytojais ir nelabųjų draugų aplinka, prasta finansinė padėtis – korumpuota valdžia, mokesčių vengiančių verslininkų veikla, daugiau turinčiųjų (ypač kaimyno!) godulys.
Galiausiai, „nokautuoja“ netgi prastais genais racionalizuojamas alkoholizmas ar antsvoris ir, nors paveldėjimo įtaka abiems negalavimams yra įrodyta mokslininkų, žmogaus valioje yra visos galimybės su tuo dorotis.
Būtų netikslu teigti, jog visame tame nesama dalies tiesos. Itin konkurencingoje kapitalistinėje visuomenėje mums kasdien tenka dirbti didelės įtampos klimate, o įvertinus gilias nepotizmo Lietuvoje tradicijas, natūralu, jog įmonės ar įstaigos vadovas gali turėti itin gerų ryšių, bet ypač prastų vadybinių gebėjimų.
Objektyviai vertinant Lietuvos švietimo sistemą, akivaizdu, jog iki tobulybės ar bent padoraus vakarietiško standarto jai dar toli. Taip pat ir stebint skyrybų statistiką – kas trečiai santuokai Lietuvoje baigiantis skyrybomis – tarsi ir neturėtume stebėtis faktu, jog ne visi įžadai „kol mirtis mus išskirs“ yra ko nors verti, o tų įžadų laužymo aukomis dažniausiai tampa vaikai.
Pagaliau niekas net ir nedrįstų ginčytis, jog neapdairi ekonominė ir socialinė valdančiųjų politika, daro įtaką visų šalies piliečių gyvenimui, o moksliniai tyrimai rodo, jog genų įtaka kūno masės indeksui taip pat egzistuoja. Ir vis dėlto – kokią vietą šiame mikrokosme užima mūsų pasirinkimai?
Stebina, o kartais ir nuleisti rankas verčia ir dabartinių valdančiųjų, arba tiksliau – stambiausios valdančiosios partijos, politika, kuri sumaniai konstruojama būtent tokiu, laisvos valios užkardymo būdu: kuriami subtilesni ar tiesiog ciniški blokai kritiniam diskursui rastis, aksiomatinis kalbėjimas (tai juk yra savaime suprantama), pažymėtas ryškaus fatalizmo ženklu, ir metodiškai taikomas ideologinis smurtas, kai imi justi šaltas valdžios rankas apatinėse kelnėse, bet neberandi jėgų priešintis, nes tau nuosekliai stengiamasi įteigti, jog „kitaip jau ir būti negali“.
Ieškant artimesnių dvasiai metaforų, galima būtų pasakoti apie vyro nuolat mušamą žmoną, kuri pamažu apsipranta su smurtu ir ima tikėti šia despoto brukama baugia naujojo normalumo iliuzija – „baisaus čia daikto, brangioji, juk viskas tavo pačios labui.“
Pasirinkimai
A.Camus yra retoriškai klausęs, „ar aš turėčiau nusišauti, ar išgerti puodelį kavos?“ Nesunku įspėti, jog laisvos minties gynėjas ir totalitarizmo priešas kalbėjo apie kasdienius pasirinkimus, kurie vienaip ar kitaip lemia mūsų gyvenimą. Taip pat A.Camus pabrėžė visuomet greta esant alternatyvų – net ir puikiai apmokamą darbą, neteikiantį malonumo, mes galime palikti, brangaus namo, įsigyto už paskolą – atsisakyti, papildomus kilogramus – sudeginti, arba susitaikyti su mintimi, jog niekuomet neatrodysime kaip ta pora ant blizgaus žurnalo viršelio. Jau vien todėl, kad perspektyvos kaita yra mūsų rankose.
Rodymas pirštais vieniems į kitus gali išdurti kam nors akį, be to, tai neproduktyvu ir žudo bet kokį kūrybiškumą.
Mažai abejonių kelia tai, jog Lietuva kaip valstybė ir kaip visuomenė būtų kur kas sėkmingesnė (visomis – tiek finansine, tiek socialine, tiek politine – prasmėmis) valstybė, sukurtume kur kas pažangesnę visuomenę ir mūsų žmonės būtų nepalyginti laimingesni nei šiandien, jei vieną dieną paprasčiausiai nustotume kaltinti ką nors kitą už savo pačių, taip pat ir už savo valstybės nesėkmes.
Kodėl? Nes rodymas pirštais vieniems į kitus gali išdurti kam nors akį, be to, tai paprasčiausiai neproduktyvu ir žudo bet kokį kūrybiškumą.
Laisvė ir atsistatydinimas
Prieš penkis dešimtmečius politikos filosofas I.Berlinas atskyrė negatyviąją laisvę nuo pozityviosios. Negatyviąja laisve I. Berlinas laikė „laisvę nuo“: laisvę nuo suvaržymų, laisvę elgtis taip, kaip norima, be prievartos iš išorės. Pozityviąja laisve autorius vadino „laisve kažkam“ – galimybe lemti savo gyvenimą, padaryti jį prasmingą ir reikšmingą.
Mūsų šalyje laisvė didele dalimi suprantama tik negatyviąja (taigi ir siaurąja) prasme, nors, regis, pozityviosios laisvės niekas ir nevaržo. Jos galimybės neišnaudojamos tik todėl, jog ši laisvė yra labiau varžanti, kur kas labiau varginanti, nes ji reikalauja žmogaus pastangos.
Tad iš esmės laimės ir sėkmės receptas išrastas – atsisakyti dešimtmečiais (o gal dar ilgiau, jei tikėsime sakančiais, kad tokios taktikos yra lietuviško mentaliteto dalis?) mus varginančio įpročio dėl savo nesėkmių kaltinti ką nors kitą ir prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimo sėkmę, klaidas bei pasirinkimus – tiek gerus, tiek ne. Toks požiūris mums uždėtų ne tiek įpareigotų, kiek išlaisvintų.
Kaip šviesos spindulį atsakomybės vengiančiųjų žemėje galima įvardyti Lietuvoje besikuriančią atsistatydinimo kultūrą – pasitikėjimą praradusieji šiandien jau kartais pajėgia netemdyti atstovaujamos institucijos asmeninių suklupimų šešėliais ar tarti principingą „ne“ beregint neteisybę, net jei tai ir reiškia didelius profesinius praradimus, tačiau švarią sąžinę ir pagarbos išsaugojimą, pirmiausia, prieš save patį.
