Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“.
Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“
Jis jiems atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 28-40)
Jėzaus kaip Mesijo kelias prasideda krikštu Jordano upėje, o baigiasi jau po prisikėlimo, kuomet Jis mokinius aplenkia kelyje į Galilėją ir veda link krikščioniškų bendruomenių steigimo. Tai yra Jėzaus žmogiškasis kelias.
Pirmoje evangelijos dalyje Jėzus pristatomas kaip Gerosios Naujienos skelbėjas apie Dievo Karalystę, moko, daro stebuklus ir traukia į save oponentų dėmesį. Antra evangelijos dalis veda Jėzų link kančios, mirties, prisikėlimo, iš Galilėjos į Jeruzalę. Prisikėlimas pradeda naują kelią – sekimą Kristumi, kurio pavyzdžiu yra sušaukta tikinčiųjų bendraumenė tai yra Bažnyčia.
Evangelija parodo, koks yra Jėzaus – Mesijo kelias ir kaip reikia jį įgyvendinti bendruomenėje bei visuotinėje Bažnyčioje. Tai išreiškiama remiantis Jėzaus santykiu su mokiniais. Sekimas Jėzumi reikalauja visiško pasitikėjimo, asmeninio angažuotumo bei tikėjimo. Jėzaus kelias yra Dievo Sūnaus kelias ir jame dalyvauja visa Bažnyčia.
Sekimas Jėzumi reikalauja visiško pasitikėjimo, asmeninio angažuotumo bei tikėjimo. Jėzaus kelias yra Dievo Sūnaus kelias ir jame dalyvauja visa Bažnyčia.
Evangelistas Lukas jau devintame skyriuje pabrėžia, kad Jėzus ryžtingai keliauja į Dovydo miestą: „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Pastaba apie kelionę į Jeruzalę tik tariamai iškelia naują mintį. Tiesą sakant evangelistas detaliai laikosi plano, kuriame Jėzų pristato vis labiau artėjantį į kančios vietą. Šitoje situacijoje jis signalizuoja įvykio nepaprastumą, kad netrukus prasidės kančia ir niekas nuo to Jėzaus negalės išgelbėti.
Scenoje prieš įžiangiant Jėzui į Jeruzalę Jis sutinka Jericho neregį Bartimiejų (Lk 18, 35-43), kuris Jį šaukia Mesijo vardu: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Prieš įžiangiant į Jeruzalę, Jėzus tam iškilmingai ruošiasi. Liepia mokiniams atvesti Jam asilaitį, „ant kurio dar joks žmogus niekad nėra sėdėjęs“. Žmonėms nedraudžia eiti su Juo kartu, kurie atiduoda Jam garbę: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 38). Todėl Jėzus įžengdamas į Jeruzalę aiškiai jau apreiškia savo mesijinę vertę.
Besiartinant prie Šventojo Miesto Jėzus sustoja ant Alyvų kalno ir pasiunčia du mokinius. Šis kalnas esti priešais Jeruzalės šventyklą, turintis įpatingą vietą judaizmo sąmpratoje. Čia buvo paskutinė karaliaus Dovydo sustojimo vieta, kada jis bėgo nuo savo sūnaus Abšalomo (2 Sam 15, 32). Nieko keisto, kad antrasis Dovydas, Jėzus Kristus – išlauktas Mesijas, kaip tik ateina nuo to kalno. Evangelistai remiasi žydų rabinistine tradicija, kurioje buvo žinomas motyvas, kad „Mesijas ateina iš Rytų“ – nuo Alyvų kalno.
Nieko keisto, kad antrasis Dovydas, Jėzus Kristus – išlauktas Mesijas, kaip tik ateina nuo to kalno. Evangelistai remiasi žydų rabinistine tradicija, kurioje buvo žinomas motyvas, kad „Mesijas ateina iš Rytų“ – nuo Alyvų kalno.
Pagrįstai atkreipia dėmesį ir pranašas Zacharijas, aprašydamas eschatologinį Dievo apsireiškimą ir skelbia Jo atėjimą iš Alyvų kalno: „Tą dieną jo kojos stovės ant Alyvų kalno, esančio ties Jeruzale rytų pusėje. Alyvų kalnas bus taip perskeltas į dvi dalis labai plačiu slėniu nuo rytų į vakarus, kad viena jo dalis pasislinks šiaurės link, o kita pietų link. Ir VIEŠPATS, mano Dievas, ateis drauge su visais savo šventaisiais. Tą dieną nebus nei šalčio, nei šalnos. Bet bus viena nepertraukiama diena, – žinoma VIEŠPAČIUI, – ne diena ir ne naktis, nes ir vakaro metu bus šviesu. Tą dieną gyvieji vandenys ims tekėti iš Jeruzalės, pusė jų į rytinę jūrą ir pusė jų į vakarinę jūrą. Taip bus ir vasarą, ir žiemą. VIEŠPATS bus karalius visoje žemėje, – tą dieną bus vienas VIEŠPATS ir vienas jo vardas“ (14, 4. 5c-9).
