Tai buvo veikiančios demokratijos pavyzdys. Dėl to nepriklausomybės judėjimų lyderiai turėjo svarų pagrindą tikėtis, kad bus pasitikti išskėstomis rankomis, grįždami į Europos demokratijų šeimą.
Vis dėlto jų laukė šiurkštus atsibudimas. Vietoje pagyrimų jie sulaukė priekaištų dėl neatsakingo elgesio ir buvo netgi įvardyti „ramybės drumstėjais“. Jiems buvo liepiama elgtis atsakingai visų labui. Ir patariama nusiteikti kompromisui su savo kolonijiniais valdytojais, nekeliant jokių išankstinių sąlygų. Negi nepakaktų kokios nors formos autonomijos SSRS sudėtyje?
Manęs dažnai klausia, kodėl Islandija tiesiog nesutiko su šia įprastine Vakarų lyderių išmintimi Baltijos šalių klausimu. Aišku, kad tai nebuvo susiję su jokiais gyvybiškai svarbiais nacionaliniais interesais. Priešingai – Islandija buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos naftos ir dujų – bet kurios išsivysčiusios ekonomikos gyvybės syvų – nuo tada, kai Britanija paskelbė embargą Islandijai, vykstant „Menkių karams“ 6-ame dešimtmetyje. Be to, argi nežinojome, kad iš mažųjų šalių tikimasi, jog jos glausis prie didžiųjų galybių ir pripažins jų lyderystę?
Visa tai yra gerai žinoma. Tačiau vis tiek mes nebuvom linkę to daryti. Vakarų lyderiai akivaizdžiai siekė savų tikslų. Be prognozuojamos naudos iš Šaltojo karo užbaigimo, Jungtinėms Valstijoms reikėjo, kad sovietai susitaikytų su invazija į Iraką (kuris buvo sovietų sąjungininkas) 1991 metų sausį. Vokietijos vyriausybei, savaime suprantama, labiausiai rūpėjo taikiai suvienyti šalį.
Jeigu į šiuos planus nepateko Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas – ką gi, joms nepasisekė. Manyta, kad kiltų tiesiog per didelis pavojus sugriauti partnerystę su Gorbačiovu, jeigu Baltijos šalims būtų leista atkurti nepriklausomybę. Šiuo atžvilgiu Vakarų lyderių nuomonė buvo daugmaž vieninga.
Jeigu į šiuos planus nepateko Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas – ką gi, joms nepasisekė.
Mes tiesiog su tuo nesutikome. Kai Šaltąjį karą užsibrėžusios užbaigti Vakarų demokratijos pradėjo skelbti, kad Sovietų Sąjunga turi būti išsaugota bet kokia kaina – taikos ir stabilumo vardan – mąstantiems žmonėms turėjo toptelėti, kad kažkas išties negerai.
Kas negerai? Visų pirma tas naivus susižavėjimas ponu Gorbačiovu buvo menkai pagrįstas ir tiesiog pavojingas. Buvo absurdiška mūsų pastangų užbaigti Šaltąjį karą sėkmę susieti su vienintelio žmogaus likimu. Nereikėjo laikyti savaime suprantamu dalyku, kad griežtosios linijos šalininkai bus grąžinti į valdžią, net jeigu ponas Gorbačiovas būtų atstatydintas. Vėlesni įvykiai greitai įrodė, kad šiuo atžvilgiu buvome teisūs.
Buvome įsitikinę, kad sovietų sistema yra krečiama egzistencinės krizės, kuriai jos lyderiai negalėjo pasiūlyti jokių sprendinių. Imperiją buvo apėmęs byrėjimo procesas: ją ištiko lygiai toks pats likimas, kaip ir Britanijos, Prancūzijos ir kitas Europos imperijas po Antrojo pasaulinio karo. Sovietinės santvarkos tikėtina politinio išlikimo trukmė buvo smarkiai perdedama. Nebuvo klausimo, ar Sovietų Sąjunga subyrės – tik klausimas, kada tai įvyks.
Kitaip negu Putinas – kuris yra pareiškęs, kad „Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“, tuomet tikėjau ir dabar tebesu įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungos išardymas turėtų būti sveikinamas kaip galbūt naudingiausias XX amžiaus įvykis. Ir jeigu tam prireikė nedidelio stumtelėjimo iš Baltijos šalių pusės – juo geriau.
----------
Jónas Baldvinas Hannibalssonas yra buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, ėjęs šias pareigas, kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Komentaras parengtas pagal jo kalbą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute
