Gyvenu Lietuvoje ir puikiai suprantu, kiek svarbu bet kuriam piliečiui yra stengtis laikytis tinkamo požiūrio į anksčiau, šioje erdvėje, veikusius, nepamirštant jų nuopelnų, nenuslepiant jų galimų nusižengimų.
Atminties politika turi keletą sluoksnių ir dar daugiau niuansų. Ne viskas praeityje gražu, ne viskas blogai, istorijos veikėjai dažnai būna nevienareikšmiški. Tam ir yra istorijos nagrinėjimas, nuo mokyklos iki universiteto, kad galėtum geriau suprasti praeities kompleksiškumą. Kuo daugiau ir plačiau gali vertinti istoriją, tuo būsi brandesnis pilietis.
Tuo pačiu, atminties politikos pritaikymas viešoje erdvėje yra kiek kitoks reikalas. Ten galioja kiek kitokios taisyklės. Geras istorinis pavyzdys gali vežti per amžius, blogas – žlugdyti ilgam.
Net drįsčiau teigti, kad prisidėjimą prie karo nusikaltimų ar nusikaltimų prieš žmoniją galima prilyginti valstybingumo idealų išdavystei.
Būtų itin naivu teigti, kad viešoje erdvėje galima kažkaip atskirti juodą nuo balto. Tie vardai, kurie šiandien minimi diskusijose (Kazys Škirpa ir t.t.), be jokios abejonės, siejasi su įvairių laikų Lietuvos nepriklausomybės siekiais. Tuo pačiu, jie neabejotinai įrašomi į istoriją etninės neapykantos kurstymo ir karo nusikaltimų šešėlyje. Dėl paskutinės priežasties sunkiai įsivaizduoju, kaip ramia sąžine tokie vardai gali būti puoselėjami, tarkime, miesto infrastruktūros kontekste.
Įsidėmėkime, kad tai sakau nė kiek nebandydamas menkinti ar žeminti Lietuvos laisvės troškimo ir nepriklausomybės siekio. Tačiau manau, kad bandymai „išteisinti“ prasižengusius istorinius veikėjus veikiau turi neigiamą poveikį valstybingumo sąmonei.
Toks požiūris ne tik gali skatinti abejotinus pavyzdžius, tai menkina valstybingumo pradą ir su tuo susijusias vertybes. Nepriklausomybė nieko verta be įsipareigojimų jos skleidžiamoms idėjos ir tuo pačiu visiems šalies piliečiams. Net drįsčiau teigti, kad prisidėjimą prie karo nusikaltimų ar nusikaltimų prieš žmoniją galima prilyginti valstybingumo idealų išdavystei. Ginti tokią viešą atmintį yra ne tik beprasmiška, tai net potencialiai gali prisidėti prie šalies žlugimo.
Kita vertus, atminties politikos lazda turi du galus. Jei jau kalbama apie vieną, mano manymu, reikėtų garsiai kalbėti ir apie kitą.
Valstybę ir valstybingumą galima išduoti įvairiais būdais. Kad būtų konkrečiau, duosiu visiems žinomą pavyzdį. Esu ne kartą viešai pasakęs, kad reikia keisti Salomėjos Nėries mokyklos pavadinimą. Kokia bebūtų nuostabi poetė ir kokie bebūtų sunkūs jos pasirinkimai, ji įdavė Stalinui Lietuvos išdavystei reikalingą „meninį prieskonį“.
Tiesiai šviesiai, nesuprantu, kodėl valstybingumo išdavikės vardą turi puoselėti viena sostinės mokyklų. Sakoma, čia menas, o ne (atminties) politika? Nieko panašaus. Jei duodama suprasti, kad kolaboravimas „nieko tokio“, tuo labiau jei esi talentingas, tai einama labai pavojingu keliu.
Be to, ir tai, ko gero, svarbiau, tikrai netrūksta tinkamų personažų, kurie itin tinkami viešos atminties politikos kontekstui, bet yra vos vos matomi. Imkime kaip pavyzdį Stefaniją Ladigienę, kurios su Lietuvos likimu intymiai susijusi biografija vos ne prilygsta fantazijai (mane pribloškia, kodėl tokia asmenybė ne plačiau žinoma) ir kuri be problemų, tarkime, galėtų būti naudojama vietoj tos pačios Salomėjos Nėries.
Šiandien, kaip ir kadaise, stovime prieš itin sudėtingus, gal ir brutalius, iššūkius. Svarbiau negu bet kada iš istorijos semtis teigiamus pavyzdžius, tuo pačiu nepamirštant niuansų. Istorija į mus nuolat žiūri, mes – į ją. Aš sau Lietuvos istorijoje randu ne vieną itin stiprų pavyzdį žmonių, kurie veikė kartais itin nepalankiomis sąlygomis, bet savo padarė, kadangi žinojo, iš kur ir iš ko semtis įkvėpimo.
Kas žino, iš kur atėjo, supras ir kur eiti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“
