Tenka džiaugtis, kad NATO galų gale pabudo ir rimčiau pradeda mąstyti apie saugumą savo rytinės dalies teritorijoje. Su Rusija kitaip šiuo metu nešnekėsi. Bet vis dėlto, atėjus laikui, sugebėti šnekėti reikia, ir ne tik NATO balsu.
Manau, reikėtų prisiminti, kad NATO ir ES, Europos kontekste, gerokai labiau susiję negu kartais pripažįstame. NATO savo laiku, 1949 m., buvo sukurta atsveriant vis labiau didėjančią grėsmę Europai iš tuometinės Sovietų Sąjungos. Galima sakyti, kad ji atsirado paraleliai su Europos Sąjungos pirminėmis struktūromis. Kol ES pagrindinė idėja (pavyzdžiui, išreikšta per anglies ir plieno sąjungą tarp Vokietijos ir Prancūzijos) buvo Europos vidinės taikos saugojimas, NATO buvo išorinės taikos garantas.
JAV dominavimas gali sudaryti savotiškas, gal net neįveikiamas problemas. NATO ir ES teritorija Europoje vis labiau tampa ta pati, tačiau tai toli gražu ne tas pats.
Sovietų Sąjungai žlugus Europos Sąjunga pradėjo spartinti savo augimą. Didžiausias žingsnis buvo daromas būtent 2004 m., kai kartu su kitomis Rytų Europos šalimis buvo priimta Lietuva. Tais pačiais metais NATO prijungė vos ne identiškai tas pačias šalis, įstojusias į ES. Nors apie tai gal garsiai nekalbama, šie paraleliniai veiksmai apie Europos ir NATO santykius pasako daugiau nei galima pastebėti iš pirmo žvilgsnio.
Bet kuriuo atveju, po Sovietų Sąjungos žlugimo, NATO atsidūrė savotiškoje padėtyje. Per „pertrauką“ nuo reikalų su Rusija, kuri truko pora dešimtmečių, NATO keliskart dalyvavo konfliktuose ir Europoje, ir labai toli nuo jos, Azijoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Ypač pažymėtini aljanso, deja, ilgalaikėje perspektyvoje nesėkmingi, veiksmai Afganistane. NATO keliskart bendradarbiavo su Jungtinėmis Tautomis, pavyzdžiui, sprendžiant konfliktus Jugoslavijoje ir Afrikos pakrantėje. Tačiau būtina pažymėti JAV ir jos neproporcingai didelį vaidmenį, derinant NATO narių dalyvavimą įvairiuose karuose.
Rusijai vis agresyvinant retoriką NATO pamažu grįžta į savo pradinę būseną kaip Europos gynėja ir Rusijos atbaidytoja. Tačiau nereikia pamiršti, kad dabartinis konfliktas irgi prasidėjo dėl tolesnės ES plėtros idėjos. Po Maidano Ukrainoje kilus konfliktui su Rusija ES, neturinti tvirtos bei aiškios užsienio politikos, neprieštaraudama perleido visus konflikto karinius aspektus NATO, – visų pirma, žinoma, JAV. Ir čia, mano galva, slypi didelė geopolitinė Europos dilema.
Europa praeityje net du kartus negalėjo atsilaikyti prieš agresiją be JAV pagalbos. Nors Europa šįkart gerokai vieningesnė ir stipresnė nei 1918 ir 1939 metais, vis tik JAV iki šiol lieka nepakeičiamas Europos gynybos ramstis. Tuo metu, kai prie savo sienų turi neprognozuojamą priešą, tai nėra blogai. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, kuriant stabilesnę geopolitinę aplinką Europoje ir jos prieigose, JAV dominavimas gali sudaryti savotiškas, gal net neįveikiamas problemas. NATO ir ES teritorija Europoje vis labiau tampa ta pati, tačiau tai toli gražu ne tas pats.
JAV moka kariauti, bet jai sunkiai sekasi kurti taiką. Ne kartą po šaltojo karo pabaigos įvairiuose pasaulio regionuose Vašingtonas dramatiškai demonstravo savo nesugebėjimą sukurti stabilumą. Atvirkščiai, daug kur JAV veiksmai net ženkliai pablogino padėtį ir stipriai prisidėjo prie labai sunkiai įveikiamų naujų priešų atsiradimo.
Tai, mano manymu, susiję su nenoru ar nesugebėjimu teisingai ir giliai suprasti tam tikro regiono padėties ir vietoj to bandant taikyti gerokai supaprastintus sprendimus. Galima minėti visiškai korumpuoto režimo palaikymą Afganistane ar dar liūdnesnes pasekmes sukėlusią itin nejautriai atliktą „desadamizaciją“ Irake. Toks amerikiečių elgesys tapo viena iš ISIS atsiradimo priežasčių.
Padėtis Europoje kitokia negu Afganistane, Irake ar Sirijoje. Džiaugiuosi, kad Vakarai, įskaitant JAV, suprato, kad Rusiją reikia tramdyti ne tik „giliais susirūpinimais“ ir sankcijomis. Tuo pačiu matau, kad ilgainiui pačios Europos balsas gali būti pritildytas. Blogiausiu atveju, Europa (ES) gali likti visiškai už borto, kai JAV ir NATO teks spręsti rimtas problemas.
Po dviejų metų buvimo Ukrainoje esu įsitikinęs, kad Ukrainos klausimas yra ir turi būti Europos ir ES problema. Tačiau dabartinė padėtis nenorom verčia Europos atstovus „pamiršti“ savo ES tapatybę ir užsidėti NATO kepurę. Tai gal emociškai suprantama, tačiau nebūtinai išmintinga.
Kad JAV yra šalia ES, manau, vis dėlto yra gerai. Tačiau tuo pačiu manau, kad JAV tiesioginis įsikišimas į konfliktą, tarkime, Ukrainoje, turėtų būti ribotas. Pavyzdžiui, Ukrainos karius mokyti galėtų daugiau ne amerikiečiai, o Europos šalys, pavyzdžiui, Lietuva. Tokiu būdu ES ir atskiros jos šalys didintų savo karinį potencialą jei ne iki NATO galios, tai bent iki tam tikro lygio, kad įgytų gebėjimus pačios ginti savo interesus Europai artimuose artimuose regionuose nuo pietų iki rytų.
Tai, kas vyksta Ukrainoje, Europos Sąjungai yra unikali galimybė pradėti kurti rimtą užsienio politikos pamatą, įskaitant tam tikrus „kietus“ priedus. JAV vaidmuo čia be galo svarbus, bet ne svarbiausias.
Tikiu suvienytos Europos idėja, dėl to, manau, kad metas pradėti ją rimčiau formuoti ir krizės atvejais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Iš Ukrainos – geri žodžiai Lietuvai
