Globalizacija mums siūlo laisvą arba mažai ribojamą žmonių, išteklių, ir, ne mažiau svarbu, laisvą idėjų judėjimą. Tai yra didžiausia mūsų laikų galimybė. Tačiau ji taip pat iškelia sunkiai įveikiamas dilemas tradicinėms santvarkoms ir tradicinės valstybės idėjai.
Valstybingumas iš esmės yra kova dėl piliečio lojalumo ir noro prisidėti prie vienos ar kitos santvarkos kūrimo. Kai kitos santvarkos yra lengvai pasiekiamos, jos individui gali pasirodyti gerokai patrauklesnės, todėl tradicinės valstybės idėja susiduria su iššūkiais, kurie yra ne itin lengvai, o galbūt ir apskritai neįveikiami. Į tai galima žiūrėti tiek „iš išorės“, tiek „iš vidaus“.
Reikia paminėti, kad globalizacija, žiūrint iš Vakarų pasaulio perspektyvos, turi tam tikrą „išorinę formą“. Rusija ir Vidurinieji Rytai globalizacijos bijo, mat pastaroji nepripažįsta tradicinių centralizuotų ir stipriai kontroliuojamų santvarkų bei idėjų.
Rusija ir Vidurinieji Rytai globalizacijos bijo, mat pastaroji nepripažįsta tradicinių centralizuotų ir stipriai kontroliuojamų santvarkų bei idėjų.
Kažkada teko kadaise kalbėti su vienu Afganistano mudžahedų judėjimo kovoje prieš sovietų okupantus rėmėju iš JAV. Jis atpasakojo vieną pokalbį su kovotoju, kai jau buvo aišku, kad sovietai pasitrauks iš Afganistano. Kovotojas sakė: „Mes rusus ir jų tankus suprantame, bet Vakarų gyvenimo būdas, kur viskas leidžiama, kur moralei vietos nėra, mus mirtinai gąsdina. Mes nežinome, kaip gintis prieš tokius dalykus“.
Manau, kad tarp šio pokalbio eilučių slypi kur kas daugiau, nei gali iš pradžių nujausti. Ypač dabar, dar vieno teroro išpuolio Prancūzijoje, Nicoje, kontekste.
Globalizaciją daug kas suvokia ar bent jau vaizduoja kaip Vakarų ginklą, Vakarų kurstomą hibridinį karą, taip bandant įtvirtinti savo neapčiuopiamą ir nematomą hegemoniją.
Rusija ir jos tradicinės imperinės idėjos yra beveik bejėgės prieš globalizacijos idėją ir jai priešinasi. Kad ir koks banditas bebūtų Putinas, jis taip pat veikia pagal seniai Rusijoje įsitvirtinusius geopolitinius archetipus.
Įdomu matyti, kaip Europos valstybės reaguoja į globalizaciją, ypač kalbant apie migraciją. Migrantai, pabėgėliai už globalizaciją „balsuoja kojomis“, kad ir kiek kažkas bandytų priversti įtikėti kažkokia didele idėja.
Didžioji Britanija migracijos spaudimą jaučia labiausiai visoje Europos Sąjungoje, taip pat tai yra ta Europos valstybė, kurią palieka daugiausia žmonių. Tačiau Didžioji Britanija turi giliausias imperines tradicijas Europos moderniojoje istorijoje.
Manau, kad „Brexit“, su ironiška nuoroda į Rusiją, rodo britų baimę prarasti savo išskirtinį istorinį statusą.
Lietuvos padėtis čia labai įdomi, gan savotiška ir su savo unikaliais bruožais. Iš vienos pusės, šalis nori ir nuoširdžiai stengiasi būti globalizacijos dalimi. Iš kitos – globalizacijos bijo, pasimeta ir nežino, kaip su ja elgtis.
Lietuva taip pat jaučia antiglobalizacijos jėgas – Rusiją. Lietuva šiuo metu turi du labai rimtus, bet labai skirtingus iššūkius. Lietuva gan sumaniai veikia Ukrainos krizės akivaizdoje – situacijoje, kur kiti pasimeta. O su migracijos problema, kurią sprendžia kitos valstybės, Lietuva nežino, ką daryti. Geriausias pavyzdys čia – ilgai ir nuobodžiai trunkanti diskusija apie dvigubą pilietybę.
Tačiau situacija greitai nepasikeis, ir artimiausiu metu turėsime kautis tiek su antiglobalizacija ir jos agresyviomis išraiškomis, tiek su pačia globalizacija bei jos dažnai sunkiai apčiuopiamu charakteriu. Juk ne visada suprasi, kur ir kas yra priešas, jei toks yra. Tai meta itin sudėtingą iššūkį ir taip pasimetusiai lietuvių tapatybei. Vienu metu iš piliečio reikalaujama būti ir patriotu, ir kosmopolitu. Padėtis nepaprasta. Tai daug kam kelia stresą ir dažnai žmonių tarpusavio santykiuose veda į visišką nesusikalbėjimą.
Nepaisant situacijos sudėtingumo, aš turiu viltį. Kalbant atvirai, neįsivaizdavau, kad Lietuvoje bus galima taip plačiai ir įvairiais būdais reikšti charakterį – nuo kieto ūpo ir ryžto iki minkštos tolerancijos ir empatijos.
Jeigu Lietuva sugebės susidoroti ir su vienu, ir su kitu iššūkiu, gyvensime ilgai, gerai ir dar įdomiai. Tačiau turime suprasti, kad esame šalies tolimesnės tapatybės prieblandos zonoje.
Kaip ta zona vadinasi? Rodos, Laisvė.
