Suprantu, kad Izraelis turi teisę rūpintis savo saugumu. Galima suprasti, kad šalis, kurios kaimyninės šalys yra per visą Izraelio istoriją nusiteikusios nepalankiai, turi itin galingą kariuomenę.
Bet Palestina taip pat turi teisę egzistuoti ir vystyti savo valstybingumą. Ir čia prasideda gana sudėtingi, ne visada kitų pastebimi Izraelio veiksmai.
Izraelio saugumo priemonės, kalbant apie Palestiną ir palestiniečius, šiuo metu yra vos ne fantasmagorinės. Kalbame, vaizdžiai tariant, apie priemonių mišinį, kuriame rasime ir apartheidinės Pietų Afrikos, ir komunistinės Rytų Vokietijos pėdsakų su sovietiniais, amerikietiškais ir kitokiais priedais.
Tai ne tik nesibaigiančios sienos, begalinės karinės intervencijos, nuolatinė saugumo tarnybų infiltracija ir politiniai begalės žmonių įkalinimai. Vyksta gerokai subtilesni ir kartu gerokai brutalesni „saugumo darbai“.
Kalbu apie Palestinos valstybingumo tiesioginį ardymą. Pirmiausia tai –nelegalus Izraelio piliečių apgyvendinimas Vakarų Krante, vadinamosiose „naujakurių“ kolonijose, kurios statomos karinių bazių principu. Nors šie veiksmai kartais „smerkiami“ Izraelio valdžios, vieša paslaptis, kad tai – sankcionuotas būdas pamažu atimti Palestinos teritoriją, kurios ir taip nedaug belikę.
Nors, sprendžiant Palestinos problemą, dialogo verkiant reikia, Izraeliui kitoks nei jo balsas nereikalingas.
Naujakuriai atvežami, apgyvendinami ir, nors formaliai jų negalėtų būti, jie yra. Tokie veiksmai šiek tiek primena Rusijos „Novorosijos“ taktiką Donbase. Kiek ironiška, kad nemaža dalis neteisėtai Palestinoje įsikūrusių naujakurių yra iš Rusijos ir Rytų Europos, įskaitant Lietuvą.
Tokia okupacijos strategija taip pat leidžia Izraeliui Vakarų Krante laikyti gausias pajėgas, skirtas „apsaugoti“ naujakurius nuo palestiniečių, kurių žemėje tos kolonijos ir stovi. Vakarų Krantas perskirtas „kanalais“, kurie leidžia uždaryti visą teritoriją per keliolika ar keliasdešimt minučių.
Negana to, Izraelis aktyviai ir įvairiais būdais Palestinoje skatina korupciją ir stengiasi, kad palestiniečiai kuo labiau nusiviltų savo valdžia.
Nesakau, kad viskas Palestinoje gerai, toli gražu. Tai šalis, kurios laukia dar daug darbo, kad jos piliečiai būtų sąmoningi, kad šalyje atsirastų bent šioks toks politinis stabilumas. Tačiau Izraelio veiksmai ne tik stabdo tokį darbą – jie dar ir skatina kitokius veiksmus, taip pat ir ekstremizmą. Vaizdžiai tariant, Palestinoje karta po kartos daugėja desperatiškų ir į kompromisus nelinkusių jaunų žmonių.
G.Tervidytė ir jos bendražygiai kaip tik ir bando dirbti su jaunais Palestinos žmonėmis, atverti jiems kitokį supratimą apie save, savo bendruomenę ir pasaulį. Net galima teigti, jog bando sukurti alternatyvą radikalizacijai.
Tokiame kontekste jos deportacija visiškai nesuprantama. Na, nebent galvotume, kaip man kartais pasirodo, kad Izraelis tyčia elgiasi taip, kad palestiniečiai radikalizuotųsi. Tuo siekiama, kad Palestina būtų kuo silpnesnė ir niekada netaptų normalia bei tvirta valstybe. Tokiu atveju visiškai suprantu, kodėl G.Terbvidytė buvo deportuota.
Tačiau čia dar ne viskas. Izraelis taip pat daro įvairius, dažnai gan sofistikuotus veiksmus ir darbus bandydamas pelnyti pasaulio palankumą. Pavyzdžiui, Lietuvoje Tel Avivo lobistai pristato Izraelio „modelį“ kaip sėkmingą gynybos ir gynybos industrijos atvejį. Tai iš dalies susiję su noru parduoti karines technologijas, bet taip pat – su poreikiu pristatyti šalį, kurti jos teigiamą įvaizdį ir įgyti Lietuvos visuomenės palankumą. Kova su Palestina, ypač okupuotose teritorijose, pristatoma kaip naudingas „karinės patirties“ atvejis. Tuo pačiu Palestina netiesiogiai atsiduria „priešo“ gretose ir praranda balsą.
Izraelis kuo puikiausiai supranta, ką reiškia viešosios erdvės ir viešosios nuomonės valdymas. Taip pat, švelniai tariant, nemėgsta konkurencijos šioje srityje, tuo labiau jei konkurentai žino ir moka argumentuotai paaiškinti savo poziciją. Ir čia G.Tervidytė nepageidaujama.
Nors, sprendžiant Palestinos problemą, dialogo verkiant reikia, Izraeliui kitoks nei jo balsas nereikalingas.
Taigi, nors, viena vertus, atrodo, kad Izraelio veiksmas visiškai neadekvatus ir prieštarauja siekiams spręsti Izraelio ir Palestinos problemą taikiu būdu, kita vertus, toks veiksmas gal ir turi savo logiką.
Kaip bebūtų, manau, Izraelis sprendimu deportuoti G.Tervidytę ir uždrausti jai grįžti dešimt metų šovė sau gumine kulka į koją. Visų pirma, ši istorija neliks nepastebėta, ką rodo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pozicija. O antra, jei Izraelis manė, kad Lietuvoje dabar bus tyliau apie jo itin abejotinus veiksmus ardant Palestinos valstybingumą, suklydo smarkiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: ką reiškia būti pabėgėliu Palestinoje?
