Yra keletas teorijų dėl to, kas vyksta ir kodėl, tikėtina, tai iš dalies susiję su Rusijos noru „išbandyti“ JAV naująjį prezidentą ir žiūrėti, iki kokio lygio galima provokuoti.
Tačiau daug kas mano, kad tai ne vienintelė priežastis. Apšaudymai vyksta nebūtinai taktiniais tikslais, o daugiau dėl vaizdo. Rusija yra atitraukusi dalį savo pajėgų ir jas permetusi į Siriją arba į namus. Nors karinė vadovybė laikosi „ant“ etatinių Rusijos karininkų ir kai kurie spec. daliniai tebeveikia, mastas ne tas, kuris buvo prieš, tarkime, porą mėnesių. Vadinamųjų separatistų pusėje pamažu pradeda trūkti žmonių ir apšaudymai, kaip manoma, yra būdas „palaikyti moralę“ tarp savų.
Pagal vieną teoriją, kodėl iš Rusijos pusės permesta gausybė sunkios technikos, įskaitant tankus (apie 700), bandoma su minėta technika „kompensuoti“ nepakankamą karių kiekį ir laikyti balansą fronte.
Buvo bandoma perimti Avdijivką, bet bandymai gana greit, atsimušus į ukrainiečių kariuomenės ryžtą, žlugo. Atvirkščiai, ukrainiečiai po truputį pradėjo atsiimti teritoriją. Po keleto nesėkmingų puolimų Avdijivkos miestelio pakraštyje, vadinamoje „promzonoje“, rusų remiamos pajėgos patyrė gana nemenkus nuostolius (manoma, bent 150 kovotojų) ir apskritai prarado apie 10 kartų daugiau karių negu ukrainiečiai.
Ukrainoje taip pat veikia tam tikra nereguliari „šešėlinė kariuomenė“, susidariusi iš patyrusių specialistų, kurių motyvacija kariauti yra itin aukšta, o ginkluotė – aukščiausios kokybės.
Nors dauguma žuvusiųjų yra vadinamieji vietiniai kovotojai, tarp nukautųjų ženkli dalis yra Rusijos kariai – specialistai ir karininkai. Ukrainiečiai, tarp kitko, stengiasi likviduoti būtent rusų karius, ypač karininkus, tuo tarpu užmuštas separatistas beveik nesiskaito.
Tokios gan sėkmingos operacijos, likviduojant rusų specialistus, buvo ne viena. Ukraina jau yra perpratusi Rusijos taktiką dislokuoti pafrontėje specialistų komandas, kurios, reikalui esant, atsiunčiamos padirbėti fronte. Yra žinomi keli atvejai, kai ukrainiečiams tiesiog pavyko tokius specialistus „išvilioti“ ir juos likviduoti. Čia, beje, galima minėti Siriją, kur, anot vietinių sukilėlių, lengviau kautis su Rusijos pajėgom, negu su Assado kariuomene. Rusai ten nepripratę prie sąlygų, o jų disciplinuotumas kartais tampa trūkumu, nes leidžia numatyti jų veiksmus.
Grįžtant į Ukrainą, tenka pažymėti, kad ukrainiečių kariuomenės įvairūs daliniai, kariniai ir saugumo vienetai, poreikiui esant, vis labiau sugeba bendradarbiauti. Įdomi detalė, kad, paraleliai su reguliariąja kariuomene, Ukrainoje taip pat veikia tam tikra nereguliari „šešėlinė kariuomenė“, susidariusi iš patyrusių specialistų, kurių motyvacija kariauti yra itin aukšta, o ginkluotė – aukščiausios kokybės.
Tačiau kalbant apie karių aprūpinimą kilo sunkiai sprendžiamų savotiškų problemų. Geras pavyzdys – 338 kalibro šoviniai. Šautuvai su šiuo kalibru itin tinkami Ukrainoje ir mielai naudojami snaiperių. Tokie ginklai įvairiais būdais randa kelią į dalinius ir sėkmingai naudojami. Tačiau, kadangi ginklas nėra oficialus ir neįtrauktas į sąrašus, šovinių tiekimas gan slidus ir sudėtingas reikalas.
Mūšiai dėl Avdijivkos, kaip bebūtų, įrodė, kad Ukraina dabar yra gana pajėgi ne tik apsiginti. Nors korupcija vis dar labai giliai įsišaknijusi, ne viskas blogai. Ukraina tęsia savo kariuomenės reformas ir, nors jos ne visada greitai ir efektyviai veikia, jos vykdomos. Šiuo metu Ukraina turi apytikriai 10 labai kovingų brigadų ir taip pat nemažai kitokių dalinių, pvz., artilerijos, kurie jau moka kariauti ir žino, kaip sudoroti tokio tipo priešą, kaip Rusijos kariai.
Nėra jokių požymių, kad Rusija ruošiasi pulti Ukrainą ar rimtai bandyti palaužti ukrainiečius. Vietoj to, manoma, ruošiamas kitas scenarijus, užimant ar bent perimant kontrolę Baltarusijoje, kas, be abejo, radikaliai pakeistų saugumo padėtį Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Tačiau vis labiau galima justi Rusijos desperaciją ir nesugebėjimą iki galo įgyvendinti savo geopolitinius sumanymus.
Nors itin sunku prognozuoti, kas bus ar nebus, toliau drįstu spėlioti, kad mes dabar matome konflikto Ukrainoje pusiaukelę, tai yra, kad ginkluotas konflikto etapas vyks dar apie trejus metus. Taip pat drįstu manyti, kad Rusija, galų gale, daugiau praloš negu išloš, gal net ženkliai daugiau negu buvo „investuota“.
Rusija tęsia savo pastangas infiltruoti ir netiesiogiai silpninti Ukrainą iš vidaus, tam naudodama kiek subtilesnius ekonominius metodus. Pavyzdžiui, Rusijos bankai („Alfa bank“) patyliukais superka mažesnius ukrainietiškus bankus ir tokiu būdu bando iš dalies perimti vidinę finansinę kontrolę (man nesuvokiama, kaip iš viso Ukrainoje dabar gali veikti Rusijos ekonominiai subjektai, ryškiai susiję su Rusijos valdžia). Tokie veiksmai, matyt, atskleidžia vis dar gyvas nematomas sąsajas tarp Ukrainos ir Rusijos „elitinių“ sluoksnių ir pabrėžia konflikto sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą.
Kaip keistai beskambėtų, jau dabar reikia rimtai ruoštis laikotarpiui po ginkluoto konflikto. Šalis turi didžiulį potencialą, bet taip pat krūvą itin rimtų problemų, kurias ilgalaikėje perspektyvoje reikia įveikti. Rimčiausia problema – korupcija – iš esmės nesikeičia, tik randa naujas formas. Aršiausi „antikorupcionieriai“ dažnai anksčiau yra turėję intymių ryšių su korumpuota valdžia. Persiformuojanti karinė pramonė ir valdžia dabar ruošia dirvą naujiems uždariems projektams: išduodamos licencijos saviems, kad svetimi negalėtų lįsti į itin pelningą karo pramonės erdvę.
Taip pat kol kas nematyti nė vienos normalios politinės partijos ar politinės jėgos. Tokie savotiški politiniai veikėjai kaip buvęs Gruzijos prezidentas ir Odesos gubernatorius Michailas Saakašvilis bando įlįsti į „rinką“. Tikėtina, kad jo partija gali sėkmingai pasirodyti per kitus rinkimus ne dėl to, kad gali pasiūlyti kažką unikalaus, o dėl to, kad rinkėjai tiesiog ieško alternatyvų.
Jau anksčiau minėjau, dabar vėl pakartosiu, kad Lietuvos tolesnis vaidmuo Ukrainoje yra labai reikšmingas tiek karo, tiek taikos sąlygom. Noriu manyti, kad Lietuvos valdžia tai aiškiai suvokia ir gebės protingai ir ryžtingai veikti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie pilietinę baimę
