Vilniuje, prie televizijos pastato, S.Konarskio gatvėje akis į akį su protestuojančiais gyventojais stovėjo sovietų kariai. Tarp protestuotojų buvo ir vienas labai tvirtas vyras, sportininkas.
Kai jis atsidūrė priešais vieną žemaūgį mongoliškos išvaizdos kareivuką, paprasčiausiai iš jo rankų išsuko laikomą automatą „Kalašnikov“. Kareivukas, kuris vidiniu žvilgsniu jau matė save prieš griežtą, negailestingą karo teismą, puolė ant kelių ir ašarodamas prašė: „otdajte avtomat, otdajte, požalujsta..!“. Lietuvis vyras šiek tiek suabejojo, bet kai iš šalies žmonės pradėjo raginti „ką, ar nematai, kaip jam baisu, argi tau jo negaila, nu, atiduok tą automatą..!“, vyras automatą galų gale atidavė.
Dabar, po patirčių Ukrainoje ir kiek plačiau išstudijavęs Sovietų Sąjungos/Rusijos Federacijos agresijas, manau, kad šitas epizodas kiek giliau atskleidžia ir Sausio įvykių esmę, taip pat, kaip Rusija savo konfliktų reikaluose gerokai labiau „gerbia“ Lietuvėlę ir iš jos mokosi, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kuo ilgiau žiūriu į pirminius hibridinius įvykius Rytų Ukrainoje, tuo daugiau galiu įžvelgti „Sausio 13-osios“ elementų tam tikras imitacijas.
Trumpai pristatysiu savo pamąstymus apie vieną aktualiausių reiškinių, kuris turi daug įtakos dabartinei saugumo padėčiai, Rusijos „hibridinio karo“ sąvokai ir jos savotiškus ryšius su Lietuvos nepriklausomybės kovomis.
Lietuvos 1990–1991 m. mestą iššūkį Sovietų Sąjungai galima vertinti iš įvairių pusių. Kiek teko pačiam susipažinti ir vertinti įvykius bei veiksmus, galiu pasakyti, kad lietuviai tai darė gana sumaniai, išnaudodami, pvz., apskaičiuotą politinį įžūlumą, paskelbiant TSRS viduje „nepriklausomą respubliką“, taip pat pasitelkdami žmogiškuosius išteklius, įskaitant paprastų žmonių drąsą ir ryžtą stovėti kada reikėjo.
Be abejo, tam tikras rizikos laipsnis buvo, nežinia, kaip vis dėlto Maskva būtų apsisprendusi veikti ir, savaime aišku, neįmanoma visko, kas vyko,„surežisuoti“, tačiau į veiksmus galima žiūrėti kaip „spektaklį“.
Aš ne vieną kartą pagalvojau, kodėl būtent visokie menininkai dažnai atsistoja revoliucijos priešakyje. Aišku, gal iš dalies dėl romantikos, bet, dar svarbiau, tai žmonės, kurie „mato siužetą“, traktuoja tai, kas vyksta, kaip tam tikrą scenarijų, supranta, kaip su tokiu dalyku dirbti, ir griebiasi darbo.
Ir dar vienas didelis privalumas: vieningi žmonės, kurie giliai, gal net dar pasąmonėje suprato, ką reikia daryti, ir iki kokios ribos nueiti įvairių scenarijų atvejais, pagal tai ir išsidėstė. Pavyzdžiui: taikių gyventojų apsuptas parlamentas, o jo viduje savanorių pajėgos, pasiruošuosios, reikalui esant, atlikti „paskutinį dramos aktą“.
Lietuvos „Laisvės pjesė“, nepaisant visko, itin vykusi lietuviams, kurie be ginklų, būtent be ginklų, atliko savo darbą. Tas atimtas ir atiduotas automatas tam tikra prasme šiame kontekste tampa simboliu, TV kameroms toliau besisukant, o sovietinis karys nenumaldomai tampa agresoriumi.
Sovietų valdžiai, tuo labiau saugumo ir karinėms struktūroms, Lietuvos reikalas – visiškas fiasko. Galiu tik įsivaizduoti, kokios vidinės „razborkės“ vyko po gėdingo pralaimėjimo prieš bobules ir pianistus.
Panašiai kaip Lietuvoje atsitiko ir Maskvoje, pučo metu, kai žmonės, neabejoju, įkvėpti Baltijos šalių įvykių, atsistojo ir žiūrėjo tiesiai tankams į akis. Tačiau kremlinė sistema gan inertiška ir iš karto nepasimokė. Galime minėti Čečėniją, kur Rusijos valdžia vėl pasitikėjo savo tankais, o Rusijos kariai bei jų motinos be galo brangiai už tai sumokėjo.
Bet atėjo kiti laikai, kiti valdovai, kurie suprato, kad tradicinė karinė ir politinė galia yra tik keli iš daugelio faktorių, norint laimėti ir kontroliuoti konfliktą. Ir čia, mano nuomone, įvyko įdomus dalykas. Maskvoje Baltijos šalių įvykiai, ypač Sausio 13-osios medžiaga, buvo kruopščiai studijuojama, „labusų“ taktika nagrinėjama, stengiamasi suprasti, kodėl ji tokia sėkminga ir, svarbiausia, kaip ją galima pritaikyti RF poreikiams.
Kuo ilgiau žiūriu į pirminius hibridinius įvykius Rytų Ukrainoje, tuo daugiau galiu įžvelgti „Sausio 13-osios“ elementų tam tikras imitacijas. Be koncepcijos pagrindinio akcento – „nepriklausomų respublikų“ kitos šalies teritorijoje kūrimo, yra keletas kitų momentų.
Imkime, pavyzdžiui, civilių žmonių naudojimą „skydui“ aplink esminius, „savigynos būrių“ užimtus, pastatus filmavimo kamerų akivaizdoje. Dėl to Ukrainos valdžia pradėjo abejoti, delsė naudoti jėgą ir prarado tam tinkamą laiką.
Taip pat, kalbant apie informacinio karo peripetijas, manau, kad Rusijos valdžia savo „CNN“ kūrimą (RT) motyvavo kadrais iš Vilniaus, kai staiga visiškai nepageidaujama įvykių interpretacija tvarkinga anglų kalba, su kruvinom iliustracijom buvo transliuojama per visą pasaulį. „O kodėl mes tokios „vizualinių raketų artilerijos“ neturime..?“
Aišku, visa tai, skirtingai nei Lietuvos atveju, didžiulė iliuzija. Kaip bebūtų, šios koncepcijos neatsiejama dalis yra saugumo ir specialiųjų tarnybų tiesioginis dalyvavimas, kontroliuojant ir koreguojant įvykius. Bet, mano įsitikinimu, būtent įvykiai Lietuvoje 1991 m., kiek ironiškai, davė tam tikrą „pamatą“ šiandieninei Rusijos hibridinei koncepcijai.
Manau, Lietuva tai supranta geriau ir giliau negu kiti ir dėl to stropiai ruošiasi, kad „negautų į galvą“ nuo savo pačių idėjų. Ne paslaptis, kad Lietuva viena iš pirmųjų sukūrė „antihibridinę“ kovinės parengties grupę, kurios paskirtis atremti įvairaus plauko diversijas, pavyzdžiui, psichologiškai įtaigią „televizinę diversiją“, nukreiptą į vieną ar kitą auditoriją.
Seniai įsitikinau, kad Rusijos ir Lietuvos santykis kažkuo savotiškai ypatingas. Aukščiau minėtas momentas yra tik vienas iš daugelio istorijos vingių.
Nors aš su tam tikru nerimu vertinu esamą padėtį, galiu išreikšti viltį, kad santykis kada nors bus kitoks – kad Rusija pradės vertinti savo kaimynus kitaip, ne kaip savo „teisėtą teritoriją“, o mokysis iš jų, kaip gyventi ir realizuoti savo potencialą. Be kruvinų imitacijų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie korupciją ir saugumą
