Kaip bebūtų, nepaisant skandalų ir nesuprantamų ėjimų, vis dėlto matau, kad galbūt atėjo metas, kada pastabos apie padėtį bus išgirstos ir kad bent kiek bus galima objektyviai aptarti, kodėl taip yra ir kokie siūlomi reikalingi pokyčiai.
Apie viską čia nėra vietos dėstyti. Kada nors aptarsiu, pvz., liberalus, taip pat santykinai naujų politinių jėgų atsiradimą. Kas domisi, gali skaityti seną komentarą apie tam tikrus svarbius pokyčius: „Tarp „Norfos“ ir vidaus politikos veikėjų“.
Didžiulė problema, kad išeivijos politinis potencialas visiškai neišnaudojamas. Visų pirma lyginu su Estija, kur visą sovietmetį (beje, pirmiausiai per Švediją) buvo palaikomas ryšys su išeivija.
Pasimokiau Ukrainoje, kad, kai vėjas pučia, vienintelė reali jėga, kuri visada padės, yra išugdytas gilus įsitikinimas, kad žinai, kas esi ir ko nori.
Net prieš nepriklausomybę Estijoje pirmieji patarėjai ir būsimi politiniai veikėjai buvo iš Vakarų. Per visą tolesnį laikotarpį gausybė politinių ir administracinių profesionalų iš Vakarų yra turėję postus Estijos valdžios struktūrose. Lietuvoje – vos keletas, ir jie net nelabai dažnai buvo „prileidžiami“ prie reikalų, įskaitant prezidentą Valdą Adamkų.
Čia, beje, galima užsiminti apie vieną momentą, susijusį su dabartiniais rinkimais. Taip sunkiai judantis balsavimo internetu projektas nieko bendro neturi su techniniais dalykais ar panašiai: čia – politinės baimės išraiška. Nes, neduok Dieve, visi emigrantai galėtų lengvai reikštis balsuodami. Toks dalykas, galvoja sėdintys valdžioje, teoriškai galėtų sutriuškinti visą nusistovėjusią tvarką.
Šitas lietuvių bruožas „mes patys galime“ yra ir žavingas, ir truputį tragikomiškas. Manau, tai didele dalimi susiję su politiniu „savarankiškumu“ sovietmečiu. Taip pat su įtarumu bet kokiam išoriniam reiškiniui, kuris kėsinasi į lietuviškas „vertybes“. Dar su provincialumu, kai be galo sunku priimti ir realiai pritaikyti kitokias idėjas. Ir, žinoma, su valdžios godumu.
Tačiau priimti kitų pinigus, aišku, galima. Kai mąstau, pvz., apie Darbo partiją, kuri iš esmės yra dotacijų ir įvairių projektinių pinigų pasisavinimo firma, man, atvirai kalbant, bloga darosi. Tai tipinis Rytų Europos pinigų plovimo projektas, patekęs į politinę erdvę. Jei dar pridėsime tam tikrą feodalinį atspalvį, kur pinigėliai yra „dalinami biedniokams“, na, neturiu komentarų. Ar galima spausti „trinti“?
Labai didelė problema yra ta, kad jaunimas daug kur itin sunkiai prileidžiamas. Tą ypač galima jausti socialdemokratų gretose, kur, bent pagal mane, nemenka dalis pagrindinių veikėjų yra taip ryškiai pademonstravę savo netinkamumą, kad vargu ar galima ryškiau. Ir vis tiek sėdi, blokuoja. Čia, manau, yra toks sovietinis „Brežnevo“ momentas, kai ištikimybė ir partiniai ryšiai yra svarbiausi.
Tačiau su jaunimu irgi gali būti bėdos. Konservatoriai nori būti jaunatviški ir reklamuoja naują komandą. Mane stebina, kad brangūs konsultantai iki šiol mano, kad jeigu kas nors „nauja“, tai gerai. Parduodant dulkių siurblį gal ir taip, bet politikoje ne visai taip. Konservatorių problema nėra ta, kad nėra iš ko pasisemti idėjų. Juk jų „arkliukas“ patriotizmas – šiuo metu aukštai kotiruojamas. Pagrindinė problema (su visa pagarba) – kad nėra aiškaus lyderio ar, tiksliau, aiškios lyderystės. Nežinau, kodėl konservatoriams taip sunkiai sekasi šioje srityje, galbūt praeityje nepuoselėjo tradicijų, kurios leistų iškilti tikram lyderiui?
Didžiulė problema, kad išeivijos politinis potencialas visiškai neišnaudojamas.
Pačiam tenka vis dažniau susidurti su lyderystės Lietuvoje iššūkiais. Sudėtinga, kai visi viską žino ir niekas neatsakingas. Galiu pasakyti, kad būti visomis prasmėmis idealiu lyderiu/vadu Lietuvoje yra, ko gero, neįmanoma, tuo labiau politiniu. Deja, politinės lyderystės stoka dažnai kompensuojama kitais būdais, ar tai būtų vidinės „totalitarinės priemonės“, vienokios ar kitokios rūšies kyšiai ar „marketingo“ pastangos.
Kalbu čia nebūtinai apie vieną ar kitą konkretų žmogų, esu labiau linkęs žiūrėti į lyderystės problemą kaip į sisteminę ydą. Neabejoju, kad sąlygas geresnei politinei lyderystei galima sukurti, kaip daroma versle. Tam reikia tiek vidinės diskusijos, tiek noro pasisemti įkvėpimo iš svetur, tiek drąsos leisti potencialiems kandidatams bandyti savo sparnus.
Ir štai čia pagrindinis mano šios dienos pasiūlymas: vis dažniau manęs klausia, ką daryti, kad jaunimas ne tik pasiliktų, bet ir ryžtųsi čia veikti ir dirbti (įskaitant politikos sferą).
Manau, būtų tikslinga galvoti plačiau apie mentorystės idėją. Kaip bebūtų, daug kas iš dabar politikoje veikiančių žmonių turi labai nemenką patirtį, neretai yra turėję ir sėkmingų momentų. Man atrodo, kad daug kur šita patirtis prideramai neperduodama, tuo labiau tinkamiems jauniems žmonėms. Ir kalbu ne tik apie tai, ką vadinčiau „taktine patirtimi“, bet taip pat apie gilesnį reikalų suvokimą – kaip iš viso žiūrėti į valstybingumo gelmes.
Nors turiu gan aiškius politinius įsitikinimus, šiuo metu man labiau rūpi, kad visa Lietuvos politinė sistema būtų tinkamai veikianti. Kalbu apie visą normalios politinės erdvės plotmę.
Manau, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva (Europos mastu – tiek vakaruose, tiek rytuose – maždaug apskrities dydžio) gali būti ne daugiau kaip penkios ar šešios partijos. Visos su savo ideologiniais pagrindais, su savo darbiniais mechanizmais, su savo „cinkeliais“. Daugiau bus tiesiog per „skysta“, negali kas antras veikėjas turėti savo partiją, tai nerimta ir nieko bendro neturi su tikru valstybingumu.
Sukurti ir plėtoti tikrą ir stabilią politinę partiją – itin sudėtingas ir dinamiškas reikalas: nuo ideologijos formavimo ir strateginių prioritetų nusistatymo, palaikymo bazės ir kadrų formavimosi iki lyderystės. Tai daroma per dešimtmečius, ne per porą naktų su „chebra“ (beje, labai tikiuosi, kad jau baigiasi Lietuvos „Prisikėlimo“ era, kai visokio plauko politiniai idiotai dėl efemerinio „populiarumo“, ar net apskaičiuoto įžūlumo sugebėdavo patekti į valdžią).
Įvykių eiga rodo, kad stovime prieš labai didelius išorinius ir vidinius iššūkius. Lietuva, matau, turi tam tikrą atsparumą, bet dėl vidinės politikos trūkumų tas atsparumas gerokai mažėja. Pasimokiau Ukrainoje, kad, kai vėjas pučia, vienintelė reali jėga, kuri visada padės, yra išugdytas gilus įsitikinimas, kad žinai, kas esi ir ko nori. Tą patį galima sakyti apie politinę tapatybę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie terorizmo Europoje suvokimą
