Per visą frontą ir pafrontėje, Rusijos kontroliuojamų separatistų pusėje, stovi Rusijos finansuojami samdiniai, profesionalūs Rusijos Federacijos kariai ir spec.daliniai. Prireikus spec.kariai siunčiami į nurodytą fronto vietą užduotims, kurios pasirodo esančios per sudėtingos vietiniams separatistams, atlikti. Po atlikto darbo specialistai vėl patyliukais pasitraukia iš fronto linijos.
Beveik visi rimti kariniai veiksmai vyksta Donbaso miesteliuose arba didesnių miestų priemiesčiuose. Tai sudaro tam tikras specifines sąlygas žvalgybai. Ukrainos pusėje tarp civilių gyventojų Rusijos spec.tarnybų pagalba sudaryta šnipų ir stebėtojų sistema, kuri stebi, kur, pavyzdžiui, juda Ukrainos kariai – tam, kad būtų galima juos neutralizuoti. Dėl šios priežasties Ukrainos žvalgyba taip pat privalo dirbti šiek tiek netradiciškai.
Ypač padėtį Avdejevkoje – į šiaurę nuo Donecko – verta trumpai aptarti. Ten nuolat dirba profesionali Rusijos Federacijos snaiperų spec.grupė, turinti itin gerą įrangą, optiką ir t.t. Taip pat prie Avdejevkos stovi „120 T-72B“ tankų. Per trumpą laiką papildomai privežta apie 3500 samdinių. Kasdien vyksta sunkūs apšaudymai iš separatistų pusės, patiriami nuostoliai. Ypač ukrainiečiams padėtį apsunkina tai, kad jų artilerija pagal Minsko sutarimą išvesta iš pozicijų, o separatistai susitarimo beveik visiškai nepaiso. Ukrainiečiai turi teisę atsakyti į ugnį, bet dažnai neturi, kaip tai adekvačiai padaryti.
Žiūrint iš Baltijos šalių pusės, vertėtų gerokai rimčiau įvertinti būtent Rusijos elektroninių priemonių arsenalą.
Kai kuriose fronto vietovėse atvirai matomi kariai su Rusijos Federacijos emblemomis ant rankovių, pirmame blokposte prie Peskų (netoli Donecko oro uosto), kur anksčiau kabėdavo DNR spalvos, dabar plevėsuoja Rusijos vėliava. Taip pat reikia pasakyti, kad nepasitenkinimo apraiškų iš gyventojų okupuotose teritorijose matoma, bet kol kas jokių rimtesnių protestų nėra.
Kaip ir Sirijoje, Rusija Ukrainoje įvairiais būdais išbando savo elektronines, ryšių perdavimo ir ryšių slopinimo technologijas. Tokiu būdu Rusija netiesiogiai atskleidžia savo technikos galingumą, kompleksiškumą, sąveikos lygį ir elektroninės karybos taktiką. Tema plati ir verta atskiro komentaro. Žiūrint iš Baltijos šalių pusės, vertėtų gerokai rimčiau įvertinti būtent Rusijos elektroninių priemonių arsenalą – tiek iš karinės, tiek iš visuotinės gynybos perspektyvos.
Laikui bėgant Ukraina patiria vis didesnes karių mobilizacijos problemas. Kiekviena mobilizacijos banga susiduria su naujais iššūkiais, įskaitant dalies mobilizuotų jaunuolių pabėgimą į Rusiją. Vis labiau stengiamasi pasikliauti jau esamais kariais ir samdiniais. Neseniai, pavyzdžiui, sudaryta galimybė pasirašyti kontraktą pusei metų.
Rusija yra paruošusi kelis puolimo – ar puolimo imitacijų – scenarijus, ypač – su šarvuota technika. Ukrainos karinė vadovybė, be abejo, taip pat svarsto galimybes veikti puolant, bet tokios alternatyvos kol kas suvaržomos. Manoma, kad anksčiau ar vėliau vėl prasidės atviros kautynės.
Kiekviena mobilizacijos banga susiduria su naujais iššūkiais, įskaitant dalies mobilizuotų jaunuolių pabėgimą į Rusiją.
Karo stovis, politinė ir ekonominė įtampa vis labiau įvairiomis prasmėmis alina kraštą. Visuomenėje vis labiau įsivyrauja baimė, kad teisėsaugos padėtis grįžta bent 20 metų atgal. Korupcija, politinė suirutė, nelegalių ginklų gausybė ir jauni, pasimetę iš karo grįžę vyrai sudaro idealias sąlygas klasikiniam banditizmui – tokiam, kuris klestėjo Lietuvoje per pirmuosius nepriklausomybės metus.
Ekonominiai sunkumai lemia tai, kad paprasti ukrainiečiai vis dažniau ieško uždarbio galimybių užsienyje. Baltijos šalys daug kam labai patrauklios – ir dėl atstumo, ir dėl kalbos (rusų), ir dėl valstybių panašumų. Lietuvai būtų verta labiau pasvarstyti apie galimybes palengvinti Ukrainos piliečių įdarbinimą.
Santykiai su užsieniu ir Vakarais Ukrainoje nėra vienalyčiai. Nors su NATO santykiai geri (misija Javorivo poligone, prie Lvovo, kur kariai iš Lietuvos, Kanados ir JAV moko Ukrainos kariuomenės dalinius, itin teigiamai vertinama), galima justi nerimą dėl JAV rinkimų.
Dar daugiau – ir taip istoriškai sudėtingi santykiai su Lenkija šiuo metu negerėja. Ypač po to, kai neseniai Lenkija 1943 m. įvykius Volynėje, kai Ukrainos nacionalistai per koordinuotas akcijas nužudė bent keliasdešimt tūkstančių lenkų, įvardino genocidu. Tai, kad būtent dabar kruvini įvykiai ištraukiami iš šešėlių, daug kas Ukrainoje interpretuoja kaip Lenkijos politikos Ukrainos atžvilgiu keitimąsi į neigiamą pusę.
Ukrainos valdymo kova sukasi aplink tuziną žmonių, iš kurių dauguma – pagal normalios demokratijos standartus – politiškai visiškai netinkami.
Ukrainos politinėje arenoje vyksta vis aršesni vidiniai mūšiai. Vis dažniau patys ukrainiečiai kalbą apie šalį kaip apie „feodalinę valstybę“. Išryškėja įvairūs oligarchinių klanų interesai, kurie painiojasi su vykdomomis reformomis. Savotiškas reiškinys vyksta kovos su korupcija peripetijose, kur tie patys oligarchai sukuria antikorupcines organizacijas, kad galėtų jas naudoti prieš kitus oligarchus.
Galima trumpai pasakyti, kad Ukrainos valdymo kova sukasi aplink tuziną žmonių, iš kurių dauguma – pagal normalios demokratijos standartus – politiškai visiškai netinkami. Visuomenėje lėtai bręsta suvokimas, kad „vienas stiprus žmogus“ neišgelbės ir nepadarys tvarkos Ukrainoje, kad pačią sistemą reikia pakeisti ir derinti. Įdomi ir teigiama detalė yra savivaldybėse vykdomos realios reformos, kurios supaprastina gyventojų dokumentų tvarkymo procedūras.
Bendrai galima drąsiai teigti, kad padėtis Ukrainoje toliau lieka didžiausias Lietuvos dabartinis užsienio politikos ir saugumo iššūkis. Jos vaidmuo, kaip ES ir NATO narės, tuo pačiu kaip posovetinės valstybės, neturi būti nuvertintas.
