Pripažįstu, nebuvau pasiruošęs tokiam žemo lygio elgesiui, tuo labiau žmogaus, tuo labiau lyderio, pretenduojančio į šalies parlamentą, ir šiek tiek sutrikau. Jei atvirai, kilo spontaniškas noras duoti tam vadinamajam lyderiui į snukį arba bent išprašyti iš salės. Deja, patylėjau ir leidau pokalbiui toliau eiti savo eiga. Pripažįstu, gėdos jausmas prieš tą moterį iki šiol neišblėso. Atsiprašau Jūsų už savo netinkamą (ne)elgesį pasityčiojimo akivaizdoje, stengsiuos iš paskutiniųjų, kad daugiau to nebūtų.
Aišku, tai nereiškia, kad moterys negali taip pat elgtis. Kai ministrė aprėkia vaiką už nežinią ką, garbės nedaro. Neturiu komentarų šioje vietoje. Tiesiog sunku suvokti, kaip valdininkas/-ė gali nusmukti iki tokio lygio.
Taip, kai čia gyveni, tenka pripažinti, kad savotiškai pripranti prie pažeminimo „kultūros“. Ar tai būtų lyties, socialinio sluoksnio, rasės, išsilavinimo, ekonominis, politinis ar šiaip kokiu nors pagrindas. Kartais iš tiesų atrodo, kad tai neatsiejama lietuviškos kultūros dalis. Manyčiau, kad man, kaip „stipriam vyrui“, tuo labiau užsieniečiui, ko gero, mažiau pasitaiko patirti tokių dalykų, bet nesu aklas ir kurčias. Čia nėra dienos be įvairiausio lygio pažeminimo atvejų tiek viešoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime.
Viešas pasityčiojimas iš, pavyzdžiui, politinių veikėjų turi vieną itin kenksmingą pasekmę. Toks elgesys netiesiogiai atima norą ką nors daryti pačiam.
Pradedant nuo viešosios erdvės, yra net tam tikra rūšis rašančiųjų (Užkalnis, ko gero, čia gautų abejotinos vertės „pasityčiojimo karaliaus“ titulą) kurie, tenka pripažinti, gan meistriškai iš pasityčiojimo žanro daro neblogą verslą. Dažnai žiniasklaidoje pasityčiojimas, tiesioginis ar netiesioginis, naudojamas kaip skaitytojų pritraukimo priemonė. Kartais, kai matau, kaip tai daroma, pradedu smarkiai abejoti kai kurių žurnalistų ir redaktorių etikos suvokimu.
Nesakau, kad negalima kritikuoti ar šiek tiek ironizuoti ir, jei kalba eina apie viešus veikėjus, duoti pastabų. Mane, pavyzdžiui, irgi erzina, kad šalies premjeras gana prastokai kalba angliškai. Puikiai žinau, kaip svarbu šiais laikais mokėti laisvai bendrauti tarptautiniame lygmenyje. Stebina, kad iki šiol ES šalies lyderis nemoka normaliai bendrauti anglų kalba. Kritikuoti – taip, galima (tegu samdo korepetitorių). Bet iš to pasityčioti – nežinau, ar verta. Tai nieko nekeičia, atvirkščiai, tai dar labiau įtvirtina įsitikinimą, kad „mes visi – nepilnaverčiai durneliai“. Už tą žmogų buvo balsuota. Tokią valdžią turime. Jei kam, geriau mokančiam anglų kalbą, rūpi, kaip šneka valdžia, eikite patys ten, nestovėkite nuošaly.
Viešas pasityčiojimas iš, pavyzdžiui, politinių veikėjų turi vieną itin kenksmingą pasekmę. Toks elgesys netiesiogiai atima norą ką nors daryti pačiam. Maždaug – mačiau, nepatiko, pasityčiojau ar pritariau kitiems besityčiojantiems, atlikau savo pareigą. Ir viskas tuo pasakyta, nebelieka reikalo ką nors pakeisti.
Čia ir slypi pasityčiojimo „raktas“. Be nemalonaus viską iš eilės niekinimo prieskonio, pasityčiojimas yra tinginio-nevykėlio patogus pasiteisinimo įrankis. Tas, kuris tyčiojasi, netiesiogiai duoda suprasti, kad „aš geresnis už tą ar kitą“, tačiau ne gerąja prasme, ne dėl savo pastangų, o dėl savo tariamo pranašumo prieš kitus. Besityčiojant stengtis nereikia.
Puikiai suprantu, kad pasityčiojimas iš dalies yra frustracijos dėl to, kaip gyvename, išraiška. Tačiau, kartoju, tai – aklavietė. Jeigu taip toliau tyčiosimės vieni iš kitų, teigiamų pokyčių nebus. Čia noriu atskirti mokyklą, kur, mano žiniomis, daug vaikų iš savo „patyčių“ plytų net stato savo socialinę aplinką, kurios pagrindas – pažeminimas ir baimė. Mūsų nesugebėjimas sudrausminti ir teigiama linkme pakeisti mokyklos bendravimo kultūros atneša daug daugiau žalos nei įsivaizduojame.
Ką noriu pasakyti tuo, ką čia rašau? Kokius žmones noriu matyti aplink save? Patyčiomis besimėgaujančiais „mandriukus“? Susigūžusias patyčių aukas? Ar gal tuos, kurie patyčioms pritaria savo tylėjimu? Atsakymas – ne. Noriu matyti aplink save saugiai besijaučiančius žmones, kurie stengiasi ne išlikti, bet visas jėgas atiduoda kurdami savo gyvenimą.
Grįžtant į pradžią, matau kad yra žmonių, įskaitant, matyt, ir „valdžios“, kurie niekada taip ir nesuprato ir iki šiol mano, kad turi teisę švaistytis įžeidimais. Negaliu to priimti ir turiu pripažinti, kad ir pačiam reikės ateityje geriau ruoštis atsakyti į tokius nemalonius iššūkius.
Ir raginti visus: jei tik matome ar girdime patyčias, užstokime tuos, iš kurių tyčiojamasi, nedvejodami.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie Rusijos rinkiminę duobę
