Absoliučiai visa valdžios energija Rusijoje yra orientuojama į esamo „elito“ išlikimą visais įmanomais atvejais. Ar tai būtų užsienio, ar vidaus politikos pavidalas, ne taip svarbu. Kiekvienas veiksmas ar neveiksmas vertinamas pagal tai, kiek tai padeda „elitui“ toliau įtvirtinti savo buvimą prie lovio. Visa kita – butaforija.
Kodėl tada paprasčiausiai nepaėmus visos valdžios į savo rankas ir nepradėjus valdyti tiesiogiai? Kam šitie „rinkimai“, kurie ir taip beveik nieko nereiškia? Manau, tai yra vienas putinizmo išlikimo strategijos subtilesnių momentų, šiek tiek susijęs su stalinizmo valdymo modeliu, bet ne tik.
Rusija ir toliau, kaip sovietmečiu – tik įžūliau ir gudriau – žaidžia su forma ir turiniu. Stengiamasi viešai pateikti savo veiksmus vienaip, kol iš tikrųjų veikiama visiškai kitaip. Tai galima matyti tiek užsienio politikoje, pavyzdžiui, Ukrainoje, tiek ir vidaus politikoje, pavyzdžiui, kalbant apie „demokratiją“.
Putino režimo raktinis žodis yra kontrolė, įskaitant opozicijos.
Šitas „forma-turinys“ formatas turi keletą privalumų. Didžiausias – veikti „nematant“, apsimetant, būnant „ne prie ko“. Sėkmės atveju galima, atitinkamai, prisiimti visą atsakomybę. Nesėkmės atveju – greitai atitolti nuo pasekmių. Tai itin veiksminga užsienio politikoje, tačiau nė kiek ne mažiau svarbu vidaus arenoje.
Butaforinė demokratija šiems žaidimams – būtina sąlyga. Net reikalinga šiokia tokia „opozicija“, kuri, kol netampa pavojinga (kaip, pvz., Nemcovas), net naudinga. Iš dalies kaip parodomoji priedanga, be to, kaip kritikos ir opozicinių nuotaikų „surinkėjas“. Taip daroma ir su žiniasklaida, kur tyčia paliekamas vienas kitas bent pusiau laisvas balsas ir dėl laisvės iliuzijos, ir dėl to, kad per tą balsą būtų galima atpažinti ir identifikuoti tikrąsias nuotaikas. Putino režimo raktinis žodis yra kontrolė, įskaitant opozicijos.
Šis žaidimas vyksta itin apolitiškoje arenoje. Teko Rusijoje gyventi, matyti visuomenę ir kalbėti su rusais apie politiką ir apie jos principus. Dar niekada niekur neteko kalbėti su bent vienu rusu, kuris, mano nuomone, bent iš tolo suvoktų politikos esmę. Jei vaizdžiai, mes kalbame apie visuomenę, kuri yra virtusi kažkokia nesuvokiama carine-bolševikine-neo-kapitalistine mutacija. Apie normalų politinį valdymą ten net nėra kalbos. Susidaro įspūdis, kad bet kuris bent kiek normalesnis ir kiek sąžiningesnis meras iš Lietuvos geriau valdytų Rusiją negu jos „valdininkai“.
Vietoj to, rusų politikoje vadovaujamasi dviem tarpusavyje susijusiais principais ar, sakyčiau, instinktais – jėga ir baime. Sukurti normalią politiką ant tokio pamato – neįmanoma. Lieka tik du kraštutiniai elgesio modeliai: besąlygiškai garbinti ar besąlygiškai kaltinti. Visa kita, įskaitant viską, kas susiję su normaliu gyvenimu ir jo poreikiais, tampa savotiška butaforija.
Šitas balansavimas toliau vyksta tarp subtilaus „demokratijos žaidimo“ ir kraštutinių „politinių instinktų“ valdymo. Pagrindiniai įrankiai – apsimetimas, įbauginimas ir, žinoma, korupcija. Pagrindiniams aktoriams – kaip matome – dosniai atsilyginama. Kai matai, tarkime, dronų padarytus vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti „Vieningosios Rusijos“ grietinėlės vasarnamiai (ar kaip čia juos vadinti), susidaro įspūdis, kad tai jau net už korupcijos ribų.
Tačiau šitas „forma-turinys“ žaidimas yra pavojingas jame dalyvaujantiems aktoriams. Nesu tikras, ar „Vieningosios Rusijos“ deputatai suvokia, kad jie – Putino režimo įkaitai. Kad, jeigu bus labai blogai, jeigu jau teks atsakyti, kalti liks jie. Gal ir kažkiek ir suvokia, bet jeigu yra laiko išgerti ir duoda šampano su ikrais ant "Titaniko" denio, kodėl ne?
Kad Rusijos ekonomika šlubuoja, ne naujiena. Tačiau, manau, nustebsime, kai sužinosime, kaip sunkiai jos ekonomika yra pažeista. Vis dėlto yra signalų, kad yra būtent taip.
Rusija stovi prie itin pavojingos ribos ar, gal veikiau, duobės. O jos politikos farso dalyviai, kaip naudingi idiotai, balansuoja ant tos pačios duobės krašto.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie rusišką ruletę
