Nauja tendencija yra rusų karinės aviacijos dislokavimas Ukrainos pasienyje. Nors tenka abejoti, ar Rusija būtų pajėgi ar net suinteresuota pulti visuose fronto ruožuose, riboti ir pakankamai stiprūs smūgiai vienoje ar kitoje vietoje, pastiprinant juos atitinkamais politiniais „priedais“, visiškai realūs.
Ukraina dabar kiek geriau pasiruošusi negu prieš, tarkime, metus gintis nuo „tradicinio“ puolimo. Kaip bebūtų, jos karinė pramonė – iki tam tikros ribos – yra gana pajėgi ir ne tik gamina ir papildo jau esamą ginkluotę, bet ir bando prisitaikyti, atnaujinti, o kai kada ir sukurti tinkamas priemones. Galima minėti naują prieštankinę, taip pat pagerintą ir papildytą priešlėktuvinę ginkluotę.
Tačiau yra kur pasitempti. Ką tik įvykęs karinis paradas nepriklausomybės proga iš dalies ir buvo „paradinis“. Fronto realybė ir parado puikybė daug kur per daug skiriasi, kad būtų smagu. Vienas akivaizdus pavyzdys – pagal Izraelio licenciją gaminami „Tavor“ karabinai, kurie iki šiol buvo beveik nenaudojami fronto linijose ir, abejoju, ar greitai ten pasirodys. Fronte kariaujantys daliniai savanorių-rėmėjų prašo ir toliau jiems siųsti britų, vokiečių ir kitų NATO šalių uniformas, kurios kovinėmis sąlygomis yra labiau vertinamos negu savos gamybos.
Nors išorinis priešas yra rimtas iššūkis, didžiausios problemos yra kitos: vidinė korupcija ir ribotas užsienio šalių politinis užtarimas bei veikimas.
Mano vertinimu, norint žengti į priekį Ukrainos viduje, reiktų pakeisti bent 60-70 proc. dabartinių politikų ir valstybės pareigūnų, gal ir daugiau. Nebūtinai tie asmenys netinka pareigoms, kurias užima, tiesiog valdžios žmonės yra per daug vienaip ar kitaip „užkabinti“, kad galėtų ar norėtų atsakingai dirbti. Moralinio ar kitokio pobūdžio ryžto pasikeisti nematyti. Atvirkščiai, atsiranda nauji, dar gudresni būdai, kaip iš padėties pasipelnyti. Korupcija toliau sėkmingai klesti, o tai smarkiai silpnina bet kuriuos bandymus susidoroti su problemomis.
Nauja tendencija – valdžios ketinimai perimti ir centralizuoti bet kokią savanorišką pagalbą iš užsienio. Kol tinkami „fronto“ produktai, kurie įvežami ir parduodami, nėra apmokestinami ir gauna kitas lengvatas, nemokama pagalba (pvz., iš Lietuvos) marinama vis naujais biurokratiniais sumanymais. Labai aiškiai matyti, kad, nors tokios pagalbos kol kas negalima atsisakyti, į ją žiūrimą kaip į tam tikrą nepatogumą arba kaip į pasipelnymo šaltinį, kurį reikia užvaldyti.
Iš tarptautinės politinės arenos ir toliau siunčiami neaiškūs ir prieštaringi signalai. Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos vadai nutarė rugsėjo pradžioje „neformaliai aptarti“ padėtį Ukrainoje G-20 susitikime Kinijoje, Rugsėjo pradžioje. Kokie čia aptarimai ir ko norima tuo pasiekti, sunku įsivaizduoti, tuo labiau, kai kalbama apie kažkokias „Minsko susitarimo perspektyvas“.
Rusija toliau sėkmingai naudoja ir vysto Kaukaze ištobulintą „(neskelbtas) agresorius – tarpininkas“ koncepciją, kur viena ranka toliau provokuoja, o kita – režisuoja „nepriklausomas derybas“. Kad Vakarai „aptarinėja“ Ukrainą be jos pačios, irgi šį bei tą sako apie realią padėtį. Apskritai galima sakyti, kad Vakarų lyderiai ir toliau žaidžia pagal tas pačias „rusiškos ruletės“ taisykles, tačiau revolverio vamzdis nukreiptas ne į save, o į Ukrainą.
Teigiamas dalykas yra tas, kad Vakarų patarėjų, pirmiausia NATO (taip pat ir Karininkų tarybos, kur tikriausiai bus paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Andriškevičius) veikimas pamažu įgauna pagreitį.
Iki šiol buvo, švelniai tariant, gana sudėtinga, išskyrus tam tikros pagalbos teikimą, realiai iš išorės ukrainiečiams „patarinėti“ apie strategines šalies ginkluotų pajėgų reformas. Mano nuomone, nepaisant reguliariosios kariuomenės įvairių poreikių, reikia pradėti aptarinėti „neetatinių kariuomenių“ – vadinamos Nacionalinės gvardijos ir savanorių pajėgų – statusą šalies gynybos sistemoje.
Lietuvos vaidmuo – tiek valdžios, tiek pilietinės visuomenės – ir toliau lieka gyvybiškai svarbus. Jos patirtis, ypač nuo 1990-ųjų iki įstojimo į NATO ir ES, tiek kalbant apie kariuomenės kūrimo realijas, tiek apie veikimą tarptautinėje politinėje arenoje, šiuo metu vis dar užsnūdusiai Ukrainai būtų neįkainojamos vertės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie sistemingą mąstymą ir buvimą politikoje
