Savo požiūrį į švietimą galėčiau pavadinti „amatininko žvilgsniu“, skirtingai nuo „pramonininko“, kuris turi kiek kitokius prioritetus. Mokyklą suprantu kaip vietą, kurioje žmogus visų pirma turi gauti priėjimą prie įrankių ir suprasti, kaip juos naudoti, o ne vietą, kur jis yra paruošiamas stovėti ir tylėti prie konvejerio.
Turiu tris pagrindines pastabas apie Lietuvos švietimo esmę.
Mokyklą suprantu kaip vietą, kurioje žmogus visų pirma turi gauti priėjimą prie įrankių ir suprasti kaip juos naudoti, o ne vietą, kur jis yra paruošiamas stovėti ir tylėti prie konvejerio.
- Lietuvos švietimas visų pirma turi išmokyti nebijoti. Dažnai tenka susitikti su vaikais, kurie beveik visą savo energiją išnaudoja tam, kad tvardytų savo baimę. Gal tai yra baimė viešai reikšti savo mintis, baimė „nepritapti“, o gal baimė ką nors išbandyti, baimė daryti klaidas, kartais gal ir visos kartu – nesvarbu. Žmogus, kuris visada bijo, nesugebės atsiskleisti. Žmogus, kuris, kita vertus, drįsta rizikuoti, supras, kad baimė iš esmės yra įveikiama kliūtis, kad daryti klaidų yra ne tik normalu, bet ir vystymosi sąlyga. Ir, kiek paradoksalu, nebijanti ir nekompleksuojanti asmenybė savaime sugebės nesityčioti ir gerbti kitus.
- Lietuvos švietimas turi sudaryti sąlygas suvokti ir nagrinėti kontekstą ir, atitinkamai, kritiškai žiūrėti į pateikiamus faktus. Faktai ir faktų žinojimas yra ir turi būti švietimo dalis. Kuo daugiau žinai, tuo lengviau, greičiau ir tiksliau gali nustatyti problemą ir ją apmąstyti. Tačiau konteksto analizė ir suvokimas yra pagrindinis subrendusio žmogaus įrankis daryti išvadas. Nieko nevyksta tuštumoje, visos žinios turi pagrindą, motyvą. Pasaulyje, kuriame informacijos srautas vis didėja, tik tas, kuris moka matyti kontekstą, sugebės išlikti kaip savarankiška būtybė.
- Lietuvos švietimas turi sudaryti sąlygas vaikams ką nors sukurti. Meno srityje ar kitur – nesvarbu. Moderniame pasaulyje, kur kopijavimo galimybės vis subtilesnės ir apgaulingesnės, tikra kūryba tampa vis svarbesnė. Ne tik dėl to, kad kūryba yra vaizduotės išraiškos būdas. Tai, kiek filosofiškai žiūrint, modernaus žmogiškumo išlikimo sąlyga. Žmogus, kuris tiki, kad gali ir sugeba ką nors savarankiškai sukurti, yra gerokai geriau pasiruošęs gyvenimui, negu tas, kuris, geriausiu atveju, moka kopijuoti.
Švietimas visų pirma žmogui turi įdiegti pagrįstą pasitikėjimą savimi, supratimą apie kitus ir norą savo idėjas įgyvendinti.
Kalbu čia visų pirma ne apie turinį, o apie tai, kaip reikia žiūrėti į švietimą ir išsilavinimą. Kad tiek atskiras žmogus, tiek visa sistema suprastų, kodėl to reikia. Kad žmogus pagrįstai galėtų didžiuotis savo išsilavinimu. Ir kartoju, – kad buvimas švietimo sistemoje padėtų jaunam žmogui savimi pasitikėti.
Savimi ir kitais pasitikintis žmogus pasižymi tokiais dalykais kaip atsakomybė, smalsumas, noras pasistengti – ir klysti – siekiant tikslo, empatija ir sugebėjimas matyti plačiau. Tai liečia tiek vaikus, tiek mokytojus, tiek kitus piliečius.
Viena didelė švietimo problema, yra ta, kad jis dažnai padedamas į atskirą erdvę, ir į jį žiūrima gana formaliai.
Kaip tai įgyvendinti? Manau, nereikia pradėti nuo švietimo per se. Didelė švietimo problema yra ta, kad į jį žiūrima gana formaliai. Labiau vertėtų švietimą vertinti visuomeniniame kontekste, mąstyti apie tai, kokius mūsų bendrapiliečius norime matyti. Taip pat turėtume žiūrėti gerokai toliau ir giliau nei vien tik mokyklos ar universiteto sienos. Mokomės visą gyvenimą, mokomės pasitikėti savimi, suprasti savo aplinką, stengiamės ką nors kurti. Arba bent taip, mano manymu, turėtume gyventi.
Mane vis dažniau stebina, kad jauni žmonės retai gali įvardinti žmones, kuriuos jie gerbia, į kuriuos žiūri kaip į idealus ar sektinius pavyzdžius (išskyrus kelis popkultūros atstovus). Gal tai šį bei tą sako apie švietimo padėtį. Sektini žmonės nebijo, supranta savo aplinką geriau negu kiti ir kažką sukuria.
Norint geriau gyventi, pagal tokius principus ir reikia kurti švietimą, skatinantį tokią gyvenseną, kuri laikui bėgant padės žengti į priekį, padės vystyti savo idėjas, vesti į priekį kitus, šalį.