Paaiškinsiu, kodėl. Savo gyvenime pažinojau porą asmenų, kuriuos, ko gero, galima pavadinti „teroristais“.
Vienas mano pažįstamas, imigrantas Švedijoje iš Somalio, tapo ISIS kovotoju. Jis buvo jaunas, labai energingas ir, nors gyveno viename gana problematiškame priemiestyje prie Stokholmo, sakyčiau, buvo labai integruotas į visuomenę. Buvo labai draugiškas, populiarius mokykloje, dirbo su jaunimo klausimais, kartu su kitais įsteigė vietinį laikraštį. Buvo savo rajono jaunimo komiteto narys, futbolininkas, norėjo tapti fizinio lavinimo mokytoju.
Ir, staiga (kontaktą su juo mes jau buvome praradę), prieš keletą metų jis smarkiai pasikeitė, išvažiavo į Egiptą mokytis arabų kalbos Korano mokykloje. Grįžęs namo, kaip pasakojo draugai, jis jau buvo intravertiškas, nebebendraudavo.
Netrukus jis buvo užverbuotas važiuoti į Siriją, kur kariavo slapyvardžiu Abu Bilal Swedi. Ten jis buvo sužeistas, grįžo namo, bet po kiek laiko vėl išvyko. Galbūt jo draugiškas charakteris tapo žūties priežastimi: per JAV aviacijos antskrydį jis, gelbėdamas kovos draugus, taip pat buvo sutriuškintas aviacinėmis bombomis.
Nors dabar pagrindinį vaidmenį atlieka islamo ekstremizmas, vis tiek terorizmas kyla iš vidaus: ES piliečiai žudo ES piliečius.
Kitas mano pažįstamas buvo slaptos organizacijos „Gladio“ narys. Lietuvoje, ko gero, „Gladio“ pavadinimas nelabai ką kam nors sako. Šaltojo karo metu tai buvo Europos (ne tik NATO šalių) pogrindžio pasipriešinimo organizacijų tinklas, kuris, Sovietų Sąjungai okupavus teritoriją, turėjo vykdyti įvairias pasipriešinimo akcijas. Šitie žmonės, tokiai veiklai pasiryžę savanoriškai, buvo kruopščiai atrinkti pagal įvairius kriterijus. Viena jų pagrindinių veiklų – pagal poreikį didinti įtampą tarp okupanto ir okupuotų teritorijų gyventojų per itin žiaurius išpuolius, išprovokuojant atitinkamus veiksmus.
Mano pažįstamas iš „Gladio“ buvo labai kūrybingas, komunikabilus, mokėjo keletą Europos kalbų. Sunku buvo įtarti, kad jis pogrindžio pasipriešinimo tinklo narys. Kai organizacija politiniais sumetimais dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo iššifruota, jos nariai buvo tiesiog tyliai išleisti į atsargą ir kaip niekur nieko tęsė savo normalų gyvenimą. „Gladio“ buvo labai neblogai integruota sistema Europos viduje, sudaryta iš jos piliečių.
Grįžtant prie jaunojo ISIS kovotojo, kyla klausimas, kodėl jis taip pasielgė? Dažnai pasitelkiami įvairūs elgesio modeliai – nuo kilmės analizės iki psichologinių profilių. Be abejo, reikia mąstyti kiek įmanoma plačiau, įskaitant ir tokius faktorius.
Tačiau modeliai kartais gali klaidinti, kadangi nusistovėjusios išankstinės nuomonės užgožia realybę. Pavyzdžiui, didelė dalis ISIS teroristų ateina ne iš „biednų“ ir marginalizuotų, o, atvirkščiai, iš turtingų ir gerai integruotų šeimų.
Dažnai darome klaidą manydami, kad terorizmas – išskirtinai beprasmiško ekstremizmo, atėjusio iš kitur, išraiška. Atvirkščiai, jis beveik visada turi vidinę tapatybę. Nuo 1970-ųjų iki maždaug 1980-ųjų kasmet Europoje žūdavo 200-400 žmonių, kuriuos dažniausiai pražudydavo vidinis, politiškai grindžiamas, terorizmas. Nors dabar pagrindinį vaidmenį atlieka islamo ekstremizmas, vis tiek terorizmas kyla iš vidaus: ES piliečiai žudo ES piliečius.
Dažnai baiminasi, kad dabar ateinantys pabėgėliai – didelė terorizmo rizika. Pabėgėliai iš tiesų yra labai sudėtingas reiškinys, bet, patikėkite, jie nėra tiesiogiai pavojingi. Reikia gerai suprasti, kad tikrasis pavojus jau seniai vietoje. Mes kalbame apie antros ar, dažnai, net trečios kartos Europoje gyvenančius radikalus, kurie turi visas sąlygas veikti.
Terorizmas kaip įrankis turi vienintelį tikslą – per savo skleidžiamą iracionalią baimę ir nesuvokiamą žiaurumą išprovokuoti priešo reakciją ir tokiu būdu „atskleisti jo tikrąjį veidą“.
Klausimas, kaip visuomenė pasiruošusi tą savo „tikrąjį veidą“ rodyti? Skelbti karą? Kaip tik to ISIS ir nori. Ir kur kariauti? Belgijos ir Prancūzijos priemiesčiuose? Ir, galų gale, su kuo?
Čia, tenka pripažinti, ISIS vadovybė veikia kaip profesionalai. Iš esmės visi jos vadai yra buvusių Irako diktatoriaus Saddamo Husseino saugumo aparato karininkai ar pareigūnai. Jie yra gerai apmokyti, turi milžinišką patirtį (nuo Irako-Irano karo laikų devintajame dešimtmetyje, JAV invazijos 2003-aisiais iki dabar) ir puikiai supranta, kaip ir kada naudoti terorą kaip „argumentą“.
Jie terorą vertina kaip konflikto valdymo ir „skatinimo“ mechanizmą (kaip, pavyzdžiui, „al-Qaeda“ Pakistane). Tokio požiūrio rezultatas – jei nesiseks mūšio lauke, bus daugiau terorizmo.
Klausimas, kaip visuomenė pasiruošusi tą savo „tikrąjį veidą“ rodyti? Skelbti karą? Kaip tik to ISIS ir nori. Ir kur kariauti? Belgijos ir Prancūzijos priemiesčiuose? Ir, galų gale, su kuo? Žinoma, reikia griežtai ir ryžtingai veikti (tikrai yra ką veikti vystant tarp savo veiksmų pasiklydusių Europos saugumo tarnybų bendradarbiavimą), bet nesu įsitikinęs, kad, jei bus tik pasitelkiamos tik saugumo priemonės, bus rezultatas, kurio pageidaujame.
Nedarykite neteisingos išvados: reikalui esant pats paleisčiau kulką virš akies teroristui. Tačiau, manau, pagrindinė pergalės taktika, kad ir kaip keistai beskambėtų, būtų plėtoti gerokai rimtesnį dialogą su islamu ir islamo aplinka. Žinoma, ne su pačiais teroristais, o su tais žmonėmis, kurie juos supa ir kuriuos jie bando įtraukti ar lenkti savo pusėn.
Pavyzdžiui, kaip pasakojo mano pažįstamo ISIS dalyvio imamas (islamo šventikas), imigrantų tarpe, kitaip tariant, islamo viduje, nuolat vyksta „politinė diskusija“: ar islamas yra taiki, ar vis dėl to „užkariavimo“ religija? Arba – kodėl „suni“ islamo kryptis gerokai mažiau linkusi į integraciją negu „šia“? Be tokio dialogo kitokios pastangos, kokios didelės jos bebūtų, beveik bergždžios. Net ir priešą laikinai nugalėjus fiziškai, tie patys „argumentai“ laikui bėgant vėl pasirodys, dažnai dar bjauresne ir skaudesne forma.
Kita vertus, Europa yra visų laikų didžiausias užkariautojas ir, galima sakyti, geopolitinis teroristas. Per pastaruosius septyniasdešimt metų ji nusprendė nebekariauti. Dabar ji stovi prieš milžiniškus iššūkius ar, tiksliau, rimtą akistatą su savimi. Tuo pačiu toje akistatoje slypi milžiniška galimybė suvokti save ir užtikrinti savo strateginius prioritetus – saugią ir tuo pačiu atvirą Europą.
Tam reikia studijuoti, mąstyti ir kalbėti, o ne užsidaryti, pasyviai laukti, panikuoti ir bijoti. Tikra pergalė prieš terorizmą slypi drąsiame, atvirame pokalbyje, ypač dabartinėje Europoje, kur sąlygos tokiam pokalbiui, kaip bebūtų, yra.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie totalinę gynybą
