Dviejų žmonių santykiai yra asmeniškas reikalas. Yra žmonių, kuriuos traukia savo lyties atstovai, negaliu to pakeisti ir, atvirai kalbant, man net nelabai įdomu. Sudėtinga, taip, be abejo. Tačiau, meilės ir santykių reikalai ir taip sudėtingi – būk tu „normalus“ kiek nori.
Iš to padaryti politiką ir taip bandyti reklamuotis seniai tiesiog nėra kada. Padėtis Lietuvoje ir aplinkui ir taip reikalauja daug dėmesio ir pastangų. Norint čia gerai ir saugiai gyventi, reikia žymiai daugiau pastangų kitur, o ne kurstant tą didžiulę diversiją, kuri vadinasi neapykanta. Taigi, siūlyčiau veikėjams, kurie tiek stengiasi skleisdami neapykantą homoseksualams, pradėti užsiimti gyvybiškai svarbių Lietuvai klausimų sprendimu.
Kai kalbama apie, pavyzdžiui, seksualines mažumas, visi šitie, Lietuvai gerokai svarbesni klausimai, tyliai iššoka per langą.
Yra, pavyzdžiui, tiesiog krūva kitų klausimų, susijusių su žmogiškais santykiais Lietuvoje, kurie reikalauja ar turėtų reikalaut, žymiai daugiau dėmesio tiek iš valdžios, tiek iš visuomenės. Pirmiausia kalbu apie vaikus ir jų padėtį. Imkime, pavyzdžiui, tuos vaikus, kurie daug metų paliekami likimo valiai savo migruojančių tėvų. Ar itin skaudžią vaikų namų problemą. Esu buvęs tose įstaigose, matęs, kaip vaikai, laikui bėgant, visiškai praranda norą džiaugtis ir net toliau gyventi. Arba degradavusios šeimos provincijoje, kur dažnai vaikas yra tiesiog pašalpos šaltinis.
Kai kalbama apie, pavyzdžiui, seksualines mažumas, visi šitie, Lietuvai gerokai svarbesni klausimai, tyliai iššoka per langą. O dalis visuomenės staiga ima mėgautis brutaliais išsireiškimais ten, kur kalbėti reikėtų itin atsargiai arba iš viso tylėti. Kantriai klausau ir bandau suprasti, kodėl taip yra.
Praeityje esu „sėdėjęs“ Lietuvos archyvuose, kur besaikės neapykantos išraiškų, visų pirma susijusių su žydais, tikrai netrūksta. Galime pridėti ir lenkus pašonėje. Neapykantos išraiškos kartais tiesiog fantasmagorinės, jų retorika perauga į tam tikrą atskirą žanrą (apie tai atskirai kada nors). Atrodo, kad daug kam Lietuvoje,svarbiausia, kad būtų ant ko lieti savo užspaustą neapykantą. Ir nesvarbu, ar tai kokios nors etninės grupės, ar mažumos. Racionalumas ir apgalvoti argumentai niekam neįdomu, varome!
Neapykanta, nepaisant savo „juodos energijos“ turinio, nereikalauja per daug pastangų. Gal net galima būtų pasakyti, šiek tiek provokuojant, kad Lietuvoje neapykanta yra tam tikras tinginių balsas. Tas, kuris tingi, kuris mano, kad kiti viską padarys, iš tiesų turi laiko nekęsti. O kai darai ką nors labai rimto, kas reikalauja visų pastangų, kad pasisektų, neapykantai nelieka laiko.
O tolerancija yra jau kitas reikalas. Kaip keistai beskambėtų, vos ne krauju įsitikinau, kad tikra tolerancija reikalauja žymiai daugiau pastangų negu neapykanta. Tikra tolerancija nebijo lįsti, kur nepatogu, kur neaišku, kur iš tikrųjų reikia spręsti rimtas problemas, kur nėra nei laiko, nei vietos neapykantai. Jeigu turi problemą dėl neapykantos, tarkime, gėjams, susirask homoseksualų pažįstamą (jis ar ji tikrai yra) ir pakalbėk apie tai, apie savo neapykantą, apie tai, kodėl tau tai nepriimtina. Taip pat išklausyk jo arba jos, ir, manau, būsi nustebintas.
Įsitikinau Ukrainoje, tokiose vietose, kur šviesos labai nedaug, kad mūsų pačių rimčiausias priešas esame mes patys, tad pirmiausia šį priešą ir reikia nugalėti. Ar mes save galime nugalėti neapykantos ginklu? Ne, niekada. Turime save priimti tokiais, kokie esame, o tada pradėti dirbti su savimi.
Lietuvoje įsitikinau, kad be gerokai daugiau tolerancijos ir be gerokai daugiau dėmesio ten, kur tikrai reikia, labai sunkiai toliau gyvensime. Noriu čia gyventi, noriu, kad visi, kurie čia gyvena, irgi norėtų čia gyventi. Jei tikros tolerancijos čia atsirastų truputį daugiau, perspektyvos būtų itin geros visiems.
Tik neapykantai – ne.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie ES IR NATO
