„Neapsimoka“ – standartinis nenorinčių atsakymas, „reikia“ – tų, kurie tai darytų. Vaikai iš ten pat, išorinių skirtumų nėra. Tačiau šitas kardinalus, principinis atsakymų skirtumas mane iki šiol šiek tiek glumina, tačiau skatina mąstyti.
Kad kariuomenė daro ką gali – seniai įsitikinau. Kuo daugiau žmonių iš kariuomenės tenka sutikti, darosi vis ramiau, nes matau savo akimis, kad ten stengiamasi daryti protingas išvadas ir pagal galimybes bei resursus pasiruošti atlikti savo pareigas bet kuria kaina.
Aišku, ten tikrai ne viskas tobula (galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, pvz., lyginant su „Žaibo kirčiu“ gerokai sudėtingesnes ir kompleksiškesnes pratybas), bet kryptis ir noras tikrai yra. Valstybės gynimo tarybos sprendimas palikti šaukimą neribotam laikui taip pat prie to prisideda.
Tačiau, kaip bebūtų, kariuomenė ne viskas. Iššūkiai, kaip jau seniai sakiau, gali būti tokie sudėtingi ir netikėti, kad kariuomenės tiesiog neužteks ar ji gal net netiks.
Kaip kai kam keistai beskambėtų, bet esu įsitikinęs, kad tolerancijos visuomenėje skatinimas yra puikus gynybinis įrankis.
Nors viskas gražu ant popieriaus, negalima visiškai pasikliauti ir tarptautinės politikos veikėjų įsipareigojimais. Klauskite Ukrainos. Kai skaitau, ką mano, pavyzdžiui, JAV prezidentas apie padėtį Ukrainoje, aiškiai matau, kad Amerikos mąstymas apie Rytų Europos teritorijas iš principo nesikeitė per 100 metų, kad vis dar mąstoma pagal „Kordono principą“, kur Rusija realiai „valdo“ savo artimą aplinką (Baltijos šalys šiandien vienintelis realus, sąlyginis pavyzdys, kad padėtis, ir, atitinkamai, mąstymas bent kiek pasikeitė). Ką tai reiškia, reikalui esant, galima spekuliuoti, bet aš po Ukrainos įvykių esu įsitikinęs, kad tas, kuris savęs pats neapgins, nebus automatiškai išgelbėtas.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje reikia kalbėti apie tai, ką vadinu „totaline gynyba“, kurioje aktyviai dalyvauja ne tik kariuomenė bei įvairios savanorių struktūros. Neslepiu, permetu šią sąvoką iš Švedijos konteksto šaltojo karo metu.
Tai reiškia, kad visa visuomenė, reikalui esant, įvairiais būdais, tiesiogiai ir netiesiogiai, prisideda prie krizės ar konflikto įveikimo. Lietuvoje supratimas apie totalinę gynybą kol kas ganėtinai menkas. Iki šiol šie klausimai rūpi tik minimaliai, jei iš viso rūpi.
Tuo pačiu, saugumo iššūkis atskleidžia tam tikras, galima sakyti, priverstines galimybes mąstyti apie tai, kas konsoliduoja visuomenę, ir skatina apmąstymus apie tai, dėl ko verta ir reikalinga šalį ginti.
Piliečio noras ar nenoras prisidėti prie gynybos ir atitinkamai aukotis ir rizikuoti formuojasi per įvairius faktorius. Čia specialiai nesigilinu, kiek tai priklauso nuo sovietinės praeities, taip pat neįtraukiu šeimos vaidmens, nors pripažįstu – jos pamatinis vaidmuo itin svarbus. Vietoj to noriu pabrėžti keletą, mano manymu, reikšmingų bendruomeninių psichologinių, tarpusavyje susijusių, dalykų, su kuriais reikia dirbti.
Visų pirma: atitolimas nuo savo istorijos – kartais susidaro įspūdis, kad maždaug po 1991-ųjų istorija, ypač švietimo srityje, kažkaip „baigėsi“, tarsi tamsi pasaka laimingai atėjo į pabaigą ir dabar jau gyvensime gerai ir taikiai. Kad istorija ir veiksmai, kuriuos mes šiandien matome, smarkiai susiję, kad tai net tam tikras amžinas tęsinys, nelabai pabrėžiama.
Antra: stipriai veikiantis „vakarietiškas naratyvas“, kur kalba visiškai kitoniški balsai, kur karo ir konflikto pavojus ir su tuo susiję elgesio modeliai iš esmės nebėra kotiruojami, vietoj to skamba kiti gyvenimo prioritetai. Kitaip tariant, patraukliai ir gan lengva ranka siūloma kitokia žmogaus ir visuomenės tapatybė, tačiau, bent kol kas, ne visada atitinkanti rytinės Europos realybę.
Trečia: bendruomeniškumo raidos neaiškumas. Šioks toks bendruomeniškumas Lietuvoje yra ir pamažu auga. Tačiau jis ribotas ir iš vietinės reikšmės nebūtinai „perlipa“ į bendros visuomenės lygį. Ribotas bendruomeniškumas, konflikto atveju, dažnai skatina baimę, perdėtą atsargumą ir uždarumą, kas psichologiškai neleidžia prisidėti prie bendro tikslo.
Ketvirta: piliečio sąvokos neapibrėžtumas. Intelektualų, ir ne tik, tarpe vyksta pastovūs debatai apie tai, kas, pvz., yra „lietuvis“ ir kaip apibrėžti sąmoningą Lietuvos gyventoją. Dažnai kalbama apie „tautą“ kaip apie suvienijantį faktorių. Nors pripažįstu, kad tautos sąvoka konflikto atveju turi savo psichologinius ir iš dalies pritaikytinus privalumus, tačiau šiandien tai gerokai per siauri mąstymo rėmai.
Penkta: išrinktos valdžios nenoras apgalvoti totalinės gynybos koncepciją bei nenoras jos vystyti, o vietoj to – siekis visuomenės prisidėjimo prie saugumo klausimą viešame diskurse laikyti paraštėje.
Vaizdžiai tariant, norima palikti saugumo reikalus „profams“, kad visuomenė per daug nesivargintų. Pavyzdys: kai prieš kiek laiko Krašto apsaugos ministerija išleido „karo instrukciją“, ji buvo siunčiama į įvairias valdiškas įstaigas, o ne, kaip pridera, kiekvienam piliečiui į namus. Taip pat labai trūksta konkretumo diskutuojant, kaip realiai ir konkrečiai paprastas pilietis gali ir privalo prisidėti konflikto atveju.
Šešta: kaip kai kam keistai beskambėtų, bet esu įsitikinęs, kad tolerancijos visuomenėje skatinimas yra puikus gynybinis įrankis. Viena vertus, išorinė agresija yra būtent netolerancija, į kurią tolerantiška visuomenė privalo atsakyti. Kita vertus, būtent tolerancija skatina tarpusavio santykių puoselėjimą su tais, kurie gal nepriklauso artimiausiam ratui.
Paskutinį punktą specialiai palikau pabaigai: jokiu būdu nedarykime prielaidos, kad mano argumentai yra už kažkokią „militaristinę visuomenę“, kur dievinama jėga ir skatinamas aklas patriotizmas.
Nieko panašaus, tokia visuomenė, kai rodo istorija, eina tik į totalitarizmą arba į susinaikinimą ir, dar be to, yra labai nuobodi. Kalbu apie kiek įmanoma įvairią, bet tuo pačiu pakankamai suderintą visuomenę, kuri supranta savo bendrus išteklius ir iššūkius ir dėl to yra pasiruošusi ginti save įvairiausiais būdais. Išvardinau keletą, mano požiūriu, galimų priežasčių, kodėl Lietuvai tai kol kas sekasi gal ne taip gerai, kaip turėtų.
Be akivaizdaus saugumo aspekto, dar esu įsitikinęs, kad „totalinės gynybos“ aptarimas galėtų gerokai prisidėti prie didesnio bendruomeniškumo apskritai, ne tik kalbant apie karą ir konfliktą.
Normali visuomenė, vis dėlto, turi būti kuriama ne karui, o taikiam vystymuisi, bet tokioje visuomenėje tuo pačiu turi būti integruojami fizinio ir politinio saugumo aspektai, tuo labiau turint tokią kaimynę kaip Rusija.
Apie pačią totalinės gynybos koncepciją ir jos įvairias dalis reikės kalbėti kitą kartą. Laukiu skaitytojų pasiūlymų, apie ką būtų tikslinga samprotauti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Tarp „Norfos“ ir vidaus politikos veikėjų
