Visas regionas atsidūrė milžiniškos geopolitinės įtampos epicentre, kuriame kibirkščiuoja politiniai, kariniai, etniniai, ekonominiai, geografiniai ir kiti įtampos faktoriai. Regionas nebeatlaiko spaudimo ir pradeda drastiškai persiformuoti pagal naujas taisykles, tapatybes ir lojalumus.
Į aktualius įvykius dažnai žiūrima per trumpą laiko prizmę, geriausiu atveju kelių dešimtmečių, tačiau šiuo atveju reikia gvildenti bent pusantro tūkstančio metų istoriją, kurios svarbiausias dėmuo – religija.
Turkijos teritorija visada buvo ant slenksčio tarp krikščionių ir musulmonų pasaulių. Romos imperijos laikais tuometinis Konstantinopolis (dabartinis Stambulas) buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų. Vėliau teritorija perėjo Otomanų imperijai, kuri ilgą laiką buvo rimtas iššūkis krikščioniškai Europai.
Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, iš esmės yra radikalus šalies persiorientavimas į musulmonų pasaulį. Tuo pačiu tai nusisukimas nuo Europos/JAV.
Kai Otomanų imperija pradėjo silpnėti, ji pamažu pradėjo orientuotis į Vakarus. Lūžis vyko kartu su moderniosios Turkijos atsiradimu po Pirmojo pasaulinio karo, kai tuometis šalies lyderis Kemalis Atatiurkas 1923 m. savo valstybės kryptį nukreipė į Vakarus. (Tarp kitko, brėžiant paraleles su Lietuvos istorinėmis realijomis,galima paminėti įdomią detalę, kad arabiškos raidės buvo pakeistos į lotyniškas – исивайздуокиме, кайп дабар Лиетува атродиту, ейгу русу царине империя буту пакейтуси лиетувйу калбос райдес и кириллица..!).
Moderniais laikais, po Antrojo pasaulinio karo, Turkija atsidūrė stipriame geopolitiniame epicentre tarp trijų geopolitinių jėgų – musulmonų pasaulio, Rusijos ir Europos (prie kurios galima pridėti JAV). Po Antrojo karo Sovietų Sąjungai pradėjus agresyvią savo įtakos plėtrą sudėtinga Turkijos padėtis faktiškai buvo realios šaltojo karo pradžios taškas. Turiu galvoje JAV prezidento Trumano doktriną, kuri žadėjo ekonominę ir karinę paramą Turkijai ir Graikijai 1947 metais.
Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, iš esmės yra radikalus šalies persiorientavimas į musulmonų pasaulį. Tuo pačiu tai nusisukimas nuo Europos/JAV. Atsargiai atsisukama ir į Rusiją.
Tačiau realūs užmojai kiek kitokie, negu tik pasisukimas į vieną arba kitą geopolitinę jėgą. Paprasčiau kalbant, tai vyksta dėl priežasčių, susijusių su minėtų trijų geopolitinių jėgų faktoriais. Prie to galima pridėti dar porą „vietinių“ faktorių – kurdus ir demokratijos saulėlydį regione.
Viltis dėl įstojimo į Europos Sąjungą Turkijoje vis labiau blėsta. Tai susiję su įvairiais dalykais, įskaitant abejones dėl „europinių vertybių“. Tačiau, dar svarbiau, kad ES savo veiksmais, pvz., pabėgėlių krizės akivaizdoje, rodo, kad iš tiesų Turkiją vertina kaip buferinę valstybę, kuri „už pinigus“ tvarko ES problemas. Tokia pozicija Turkijos netenkina, tuo labiau, jog ji save laiko regiono lydere.
Erdoganas vis palankiau žiūri į Rusiją ar, tiksliau, į Rusijos valdymo stilių. Vis labiau akivaizdu, kad totalitarinis, oportunistinis valdymas yra reali alternatyva, o Vakarų pasaulis stipriai sutrinka susidūręs su tokiu valdymo stiliumi. Neryžtingi ir besikeičiantys Vakarų ir JAV santykiai su Rusija Viduriniuose Rytuose, kur vieną dieną Rusija smarkiai kritikuojama, o kitą dieną bandoma surasti su ja bendrą kalbą, duoda gana pavojingą precedentą.
Turkija – o tai svarbiausia – pradeda matyti, kad padėtis regione, nepaisant visokių problemų, sukuria galimybes plėsti savo įtaką bendradarbiaujant su kitomis jėgomis, kurios nori plėsti musulmonų pasaulį ir jį politiškai įtvirtinti. Turkija kaip „Kalifatas light“ tam idealiai tiktų. Čia svarbu pažymėti Erdogano ir jo kontroliuojamos partijos glaudžius santykius su įvairiais gan radikaliais – nors ne ISIS lygio – judėjimais, pvz., Musulmonų brolija Egipte.
Analizuojant šio regiono konfliktus yra dar vienas momentas, be ISIS ir karo Sirijoje, kuris šiuo metu kelia Turkijai ypač didelį geopolitinį stresą: kurdai ir jų nepriklausomybės siekis.
Kurdai kaip niekada anksčiau turi daug Vakarų pasaulio palankumo. Kurdai pamažu tampa realia grėsme Turkijos interesams ir skatina ją dar ryžtingiau veikti.
Dar niekada moderniojoje istorijoje kurdai nebuvo taip toli nužengę link savo valstybės realizavimo kaip dabar. Kurdų pajėgos realiai kontroliuoja šiaurės Irako dalį ir vis tvirčiau laiko dalį Sirijos teritorijos. Tuo pačiu jie yra pasižymėję kaip vos ne vienintelė jėga regione, kuri sugeba atsilaikyti prieš ISIS. Todėl kurdai kaip niekada anksčiau turi daug Vakarų pasaulio palankumo. Kurdai pamažu tampa realia grėsme Turkijos interesams ir skatina ją dar ryžtingiau veikti.
Demokratija, ir taip gan silpnai įsitvirtinusi šiame regione, šiuo metu greitai praranda savo patrauklumą. Karo, konfliktų ir suirutės akivaizdoje ieškoma kitų valdymo sprendimų. Politinis oportunistas Erdoganas tai puikiai supranta ir nelaukia kitos progos. Jei „Kalifatas light“ pasirodo palankesnis valdymo variantas negu demokratija, kodėl gi ne?
Mes dabar stebime bandymą atkurti Turkijos imperines ambicijas – iš dalies pagal senas Otomanų gaires, iš dalies – pagal susiklosčiusią geopolitinę padėtį. Šis bandymas, be abejo, gan ciniškas, oportunistiškas, įžūlus ir net žiaurus, bet tuo pačiu turi gilias istorines šaknis. Turkijos istorinis „tilto“ vaidmuo labai greitai transformuojasi, keičia kryptį.
Jei ES ir toliau pasyviai stebės padėtį, bus giliai susirūpinusi ir toliau bandys spręsti problemas sumokėdama „duoklę“ už ramybę, sudėtinga ir ne visada graži istorija dar labiau pabus iš gilaus miego.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie globalizacijos iššūkius ir laisves
