Niekas, ko gero, neprieštaraus, kad mūsų regiono geopolitinė padėtis gana rimta. Mes nežinome, kokie gali ateiti išbandymai artimiausiu metu. Kaip niekad be galo svarbu, kad kariuomenė ne tik atliktų nurodytas užduotis bet ir parodytų, kad tai – rimtas žaidėjas.
Užgrūdinto ir apmokyto kario įvaizdis, tiek Lietuvos visuomenėje, tiek tarptautiniame lygmenyje turi būti kuo stipresnis. Į tai įeina ir kiekvieno kario sugebėjimas, tarkim, uždegti ugnį, ar reikalui esant, miegoti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.
Tuo pačiu, aplink kiekvieną karį profesionalą bei karį šauktinį stovi aibė žmonių-piliečių. Jų požiūris į tai, kaip elgiamasi su kariu, kaip rūpinamasi jo paruošimu, yra be galo svarbus. Ukrainos karas mane pamokė, kad laisvoje ir demokratiškoje valstybėje geri ir glaudūs kariuomenės ir visuomenės santykiai, formaliai ir neformaliai, strategiškai svarbūs. Ne tik kaip tiesioginis rėmimo ir palaikymo faktorius, bet lygiai tiek pat kaip tam tikra vienybės ir socialinio kapitalo išraiška.
Vaizdžiai tariant, vyksta tam tikras visuomenės konsolidavimo sąmyšis „supemamyčių“ ir „supervalstybių“ kontekste.
Dabartinė Lietuva toli gražu nėra vienalytė: skirtingų kartų žmonės su skirtingomis gyvenimo patirtimis skirtingai dėlioja prioritetus. Viena vertus, Lietuva – Rytų Europos migrantų šalis, kur didelė dalis gyventojų visiškai ar bent pusiau nutraukia ryšį su gimtine, asimiliuojasi kitur, kita dalis lieka, bet nesiruošia ko nors aukoti, nori gerovės, bet be pastangų, na, „tėveliai padės įsitaisyti“.
Bet yra ir visiškai kita pusė: sumanūs ir ryžtingi žmonės, kurie reikalui esant iš kelio nesitrauks, net jeigu priešas ir būtų galingas. Vaizdžiai tariant, vyksta tam tikras visuomenės konsolidavimo sąmyšis „supemamyčių“ ir „supervalstybių“ kontekste.
Manau, dabartinė grėsminga padėtis gerokai paaštrino šią priešpriešą. Staiga tapo svarbu paruošti tinkamus karius, o tuo pačiu rodyti, kad žmogus – pagrindinė vertybė. Totalitarinėje valstybėje, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje ir jos augintinėje Rusijos Federacijoje, yra kitaip. Ten nesiskaitoma su žmogumi, tuo labiau karo sąlygomis, ką pakartotinai rodo ir kruvina istorija.
Taigi, galima teigti, kad valstybės elgesys ruošiant karį rodo tos pačios valstybės santykį su savo piliečiais. Kadangi man tai rūpi, nusprendžiau parašyti keletą samprotavimų apie karių paruošimą, remdamasis savo patirtimi iš įvairių laikų, įvairių šalių, įvairių situacijų.
Tai darau su visa derama pagarba krašto apsaugos atstovams, suprantu puikiai, kad darbas labai nelengvas. Tiesiog norisi, kad kiek viešiau būtų galima aptarti šituos procesus, kurie įtraukia nemenką dalį visuomenės.
Kai labai šalta iki Tėvynės – labai toli. Jei Tėvynės nėra šalia, tebūnie šalia jos atstovas. Iš dabarties ir istorijos įsitikinau, kad kariuomenėje pagrindinis ramstis yra ne aukštas vadas, o žemesnio rango karininkas ir puskarininkis. Tai, beje, itin ryškiai rodo Lietuvos skaudi istorinė patirtis, kai pokaryje nelikus generolų ir pulkininkų, atsakomybę perėmė žemiausio rango karininkai.
Eilinis karys neklauso, ką jam sako iš aukščiau, o daro tai, ką jam rodo šalia esantis vadas. Ruošiant karius reikia stipriai pabrėžti asmeninį pavyzdį. Ne tik ruošiant pedagogiškai, bet ir grūdinant. Koks nors leitenantas, kuris aiškiai rodo, kaip ir ką daryti, bei pats dalyvauja, kiek reikia, atėjus laikui, gali duoti itin sudėtingus įsakymus ir karys eis, nes savo artimiausiu vadu tiki.
Tuo pačiu, kiekvienas karys privalo save patį saugoti ir aprūpinti. Tėvynė negali, kaip „Maxima“, „apie viską pagalvoti“. Kai aš tarnavau Švedijos kariuomenėje, aprūpinimas buvo neblogas, bet ir ne tobulas. Kai mes išvykome į paskutines žiemos pratybas, kurios miške tęsėsi tris savaites, iš savo tuometinio šauktinio atlygio, maždaug 1,5 eurų per dieną, mes visi „susimetėme“ ant brangių bet labai gerų termo rūbų. Kai kada temperatūra krito iki -45. Visi sėkmingai ištvėrėme pratybas.
Jei sugebi šaltį paversti savo draugu, turi milžinišką privalumą, gal net ir pergalės raktą savo rankose.
Kalbant apie jaunųjų karininkų paruošimą karo akademijoje, galbūt reikėtų daugiau dėmesio kreipti į „hands on“ („rankos ant reikalo“) pedagogiką. Dabartinis jaunimas yra karta, kaip pats įsitikinau per pokalbius, kuri mentaliai savęs niekada neįsivaizdavo kariaujant. Norint paversti šiuos jaunuolius visomis prasmėmis tinkamais ir patikimais kariais gali prireikti eiti su jais kartu kiek toliau negu numatoma teorijoje.
Na, dar keli konkretūs patarimai „pakeliui“ sušalusiems kariams. Jei šalta, keisti kojines reikia dažnai, šlapias kojines dėti į pažastį, progai pasitaikius jas iš karto džiovinti. Geriausias kuras uždegant krosnį yra mažos, sausos šakelės, augančios prie pat eglučių kamieno, visada pasiimti jų daugiau ir nešioti su savimi. Ištikimiausia žiemos meilužė – miegmaišis, niekada jo nepalikti namie.
Jei sugebi šaltį paversti savo draugu, turi milžinišką privalumą, gal net ir pergalės raktą savo rankose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Lukšos pavardė – Lietuvos išlikimo garantas
