Šiek tiek supaprastinant, laikui bėgant supratau, kad hibrido sąvoką galima gerokai plačiau pritaikyti tarptautiniuose santykiuose, ypač kalbant apie vienos šalies hibridinį potencialą.
Vienos šalies „Hibridinį potencialą“ galima būtų apibūdinti maždaug taip – kuo platesnė tos šalies tuo metu esamų skirtingų sričių įtakos mechanizmų, resursų, socialinių sluoksnių ir psichologinių patirčių sąveika, siekiant šalies interesams naudingo tikslo ar apsisaugojant nuo iššūkių. Paprastai tariant – kai įvairios, gal net ir visai nesusijusios jėgos, veikia ta pačia kryptimi.
Su viltimi, kad niekas neįsižeis: Lietuva vis dar pretenduoja į tai, ką pavadinčiau pilnos prabos valstybingumu. Nors šalis tikrai veikianti ir besivystanti, ji dar daug kur neatitinka visiškai išsivysčiusios šalies kriterijų.
Yra emigracija, yra įvairių „pilkų“ visuomenės sluoksnių, yra tam tikras saugumo neužtikrintumas, yra, galų gale, daug socialinių tik iš dalies ar visiškai neišspręstų problemų. Bet čia, paradoksaliai, slypi tam tikri galingi hibridiniai mechanizmai, kurie padeda susidoroti su dabartiniais iššūkiais.
Labiau išsivysčiusios šalys, be abejo, turi „galingesnes“ galimybes. Bet šitos galimybės tam tikrose situacijose gali užgožti tos pačios šalies hibridinį potencialą. Net kartais tai, kas atrodo išvystytas didžiulis privalumas (didelis saugumo jausmas, aukštas gerovės lygis ir t.t), tam tikromis sąlygomis gali tapti trūkumu. Atvirkščiai, tai, kas atrodo kaip visai netinkamas resursas ar niekam nenaudinga patirtis, staiga gali atverti anksčiau nematytas jėgas ir galimybes.
Tai, ką matau šiuo metu, man leidžia daryti išvadą, kad Lietuva šiuo metu yra labai stipri „hibridinė“ šalis, neblogai besinaudojanti savo kontrolės mechanizmais ir kartais savotiškais, net ir, gali atrodyti, ne itin teigiamais resursais, sluoksniais ir patirtimi, tam, kad save apsaugotų.
Per pastaruosius metus patyrėme, patiriame ir toliau patirsime keletą itin sudėtingų iššūkių. Be Rusijos problemos, norėčiau paminėti ekonominę krizę 2008-aisias, taip pat pabėgėlių krizę. Kiekvienu atveju Lietuva, aktyviai ir iš inercijos, naudojasi savo tam tikrais, kaip vadinu, „hibridiniais privalumais“. Kalbu čia ne tik apie formalius, „valdžios“, veiksmus, bet taip pat apie visokius kitus visuomeninius ir tarptautinius sluoksnius, kurie kartu kartais labai naudingai sąveikauja.
Žemiau labai trumpai apie tris minėtas krizes:
Ekonominė krizė
Per ekonominę krizę didele dalimi, kad ir ką besakytum, pasiteisino ne tik gan griežta taupymo politika, bet kilo ir savotiškas reiškinys, kurį pavadinčiau „gariūnišku patriotizmu“.
Per pastaruosius metus patyrėme, patiriame ir toliau patirsime keletą itin sudėtingų iššūkių.
Tuo metu didelės sumos iš vadinamos „juodosios ekonomikos“ – pinigai kurie, ypač iki euro įvedimo, sukosi už valstybės kontrolės ribų, buvo išleidžiami buities išsaugojimui. Tai gal ir nebuvo daroma iš meilės Tėvynei, bet vis tik daroma. Lietuviai neišvežė savo neoficialių santaupų į „ofšorkes“ Bahamuose, bet tiesiog išleido namie. Dar, drįstu teigti, nemenkai prisidėjo prieštaringai vertinamos migracijos parsiunčiami pinigai.
Taip pat, faktas, kad finansų sistema realiai tuo metu buvo ne Lietuvos rankose, mano nuomone, buvo nemenkas privalumas. Nors apie Švedijos bankus galima įvairiai samprotauti, jų stabilumas (po skaudžiai namie išmoktų pamokų devintojo dešimtmečio pabaigoje) neleido bankinei sistemai susvyruoti. Tas, beje, buvo itin jaučiama kitoje „hibridinėje“ šalyje, Latvijoje, kur net kai kuriose vyriausybės spaudos konferencijose dalyvaudavo Švedijos bankų atstovai.
Ukraina
Ukrainoje Lietuva aktyviai veikė vos ne nuo pirmos Maidano dienos. Apie tai turbūt reikėtų rašyti atskirai, bet čia noriu pabrėžti keletą, mano manymu, svarbesnių momentų.
Lietuvos postsovietinė tapatybė, nuo kurios stengiamasi nusisukti, staiga tapo privalumu. Čia kalbu apie rusų kalbos įgūdžius, bendros kultūros ir, ne mažiau svarbu, istorijos suvokimą. Nors Lietuva ir Ukraina labai skirtingos šalys, tačiau jos dalijasi gan panašia istorine patirtimi. Istorinė „baimė“ dėl savo išlikimo, ypač lyginant su Vakarų Europos šalimi, Lietuvoje įsišaknijusi gerokai giliau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, ir tai labai stipriai skatina veikti.
Tuo pačiu Lietuva jau keletą metų labai aiškiai yra kitos geopolitinės erdvės dalis ir dėl to turi gan didelę veikimo laisvę. Gilesnis padėties suvokimas, nesaugumo jausmas, kartu su sąjungininkų fiziniu ir moraliniu palaikymu, sudarė vos ne idealias sąlygas Lietuvai veikti Ukrainoje.
Lietuvos veiklos Ukrainoje svarba ir pripažinimas vis auga. Ne kartą ukrainiečių kariai man yra prasitarę, kad nors JAV ir gerai, tačiau lietuviai instruktoriai labiau laukiami ne tik dėl kalbos įgūdžių, bet ir dėl savo būdo bei geresnio padėties supratimo.
Lietuvos indėlis Ukrainoje, tiek valdžios, tiek visuomenės, yra neproporcingai didelis.
Taip pat Lietuva neatsitiktiniai kartu su gerokai stipresniais žaidėjais – JAV, Kanada ir JK – yra visavertė Ukrainos Joint Commission on Defense and Security Cooperation (Bendra Gynybos ir Saugumo Bendradarbiavimo Komisija) narė ir ten atlieka strategines funkcijas.
Taip pat, nepaisant valdžios veiksmų, dalis Lietuvos pilietinės visuomenės sąlyginai nesunkiai rado kelis veikimo būdus Ukrainoje. Apie tai žinau nemažai ir parašysiu kitą kartą. Čia galiu tik drąsiai teigti, kad Lietuvos indėlis Ukrainoje, tiek valdžios, tiek visuomenės, yra neproporcingai didelis.
Pabėgėliai
Pabėgėlių situacija Europoje be galo sudėtinga ir ją tinkamai aprašyti yra labai nelengva. ES atsidūrė prieš ne(nu)matytus iššūkius, priimant ir integruojant daugybę žmonių, kurių vertybės ne visuomet suprantamos ir laukiamos.
Čia neaukštas Lietuvos socialinio stabilumo lygis staiga – savotiškas privalumas. Kol, pavyzdžiui, Švedija, Vokietija ir Olandija dorojasi su gana sunkiai įveikiamomis problemomis, labiausiai dėl savo itin aukšto gerovės lygio, Lietuva gali šiek tiek „iš šalies“ vertinti itin sudėtingą padėtį ir atitinkamai veikti.
Supraskite teisingai, esu už imigraciją į Lietuvą, taip pat iš toliau esančių šalių. Migracijos procesai istoriškai vyko visada, vyks ir ateityje, dėl numatytų ir dėl visiškai nenumatytų priežasčių, nuo to, kaip sakoma, nepabėgsi. Tame gali slypėti ir kai kurios didžiulės „hibridinės“ galimybės. Bet, pageidautina, kad procesas vyktų pakankamai kontroliuojamai, sėkmingos integracijos labui.
Kad Lietuvoje vis dėl to nuspręsta priimti tam tikrą kiekį pabėgėlių, manau, yra teisinga. Ir logiška. Šis sprendimas rodo atsakomybės brandą ir padeda pabrėžti, kad Lietuva vis dėl to „už“ Europos konsolidavimo projektą.
Svarbu paminėti, kad šitas „hibridinis potencialas“ nelieka nepastebėtas. Tiek ES, tiek NATO, tiek JT kontekste, per pastaruosius metus Lietuva ne tik parodė, kad nesutrinka krizės akivaizdoje, bet taip pat padarė lemiamus žingsnius savo „pilno“ valstybingumo pripažinimo link.
Vėlgi, kaip bebūtų, nepamirškime vadinamųjų „hibridinių galių“. Lietuva, kaip ir Europa, ir toliau patirs keletą labai rimtų ir nevienareikšmių iššūkių. Galiu čia paminėti tris: antiES nuotaikos, kurios šiuo metu stipriai reiškiasi Vengrijoje ir Lenkijoje, energetikos revoliucija (ne taip jau toli) ir Rusijos dezintegracija.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos „hibridinis potencialas“ ir šių būsimų iššūkių kontekste yra didesnis pliusas, negu mes gal kartais suprantame.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Lukšos pavardė – Lietuvos išlikimo garantas
