Naftos kaina smuko žemiau 85 dolerių už barelį. Žinome, ką tai reiškia Rusijos biudžetui ir rublio kursui. Bet yra dar vienas svarbus dalykas, kurį reikia aptarti – o ką tai reiškia dujų kontraktui su Kinija?
Kaip teigė „Gazprom“ atstovas spaudai, tiekiamų dujų kainos formulė yra susieta su naftos krepšeliu.
Priminsiu, kad 2014 m. gegužės 21 d. paskelbta, jog Vladimiras Putinas pasirašė kontraktą dėl dujų tiekimo Kinijai naudojant dujotiekį „Sibiro jėga“. Oficialiai buvo paskelbta, kad kontrakto trukmė – 30 metų, per metus planuojama tiekti 38 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų.
Bendra sandorio vertė sudarė 400 mlrd. dolerių. Ekspertai greitai apskaičiavo, kad Rusija tieks Kinijai dujas po 350 dolerių už 1000 kubinių metrų.
Kaip teigė „Gazprom“ atstovas spaudai, tiekiamų dujų kainos formulė yra susieta su naftos krepšeliu. Kuomet buvo pasirašomas kontraktas, nafta kainavo 109 dolerius už barelį. Tačiau esant dabartinei kainai Kremlius tiektų dujas jau tik po 263 dolerius už 1000 kubinių metrų, o bendra sandorio vertė sudarytų ne 400, o greičiausiai tik 300 mlrd. dolerių.
Kas dar pasikeitė per šį laiką? Pirmiausia išaugo dujotiekio statybos kaina. Priminsiu, kad Rusija dujas į Europą tiekia iš jau eksploatuojamų telkinių ir jau pastatytais dujotiekiais. Tam, kad dujos pasiektų Kiniją, reikia ištirti ir įsisavinti du naujus dujų telkinius – Irkutsko ir Čajandinskio bei nutiesti dujotiekį „Sibiro jėga“.
Kontrakto pasirašymo išvakarėse projektas buvo įkainotas 60 mlrd. dolerių, o dabar „Gazprom“ projektą vertina jau 100 mlrd. dolerių.
Net ir dujų kainai siekiant 350 dolerių už 1000 kubinių metrų, o statybų įkainiui esant 60 mlrd. dolerių, ekspertų nuomone, kontraktas būtų buvęs nuostolingas. Klausimas – koks jis yra dabar, kai dujų kaina yra ketvirtadaliu žemesnė, o statybų kaina 40 mlrd. aukštesnė?
Kontrakto pasirašymo išvakarėse projektas buvo įkainuotas 60 mlrd. dolerių, o dabar „Gazprom“ projektą vertina jau 100 mlrd. dolerių.
V.Putinas nuo žemės išteklių mokesčio jau atleido šiuos būsimuosius dujų telkinius. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad iš šio „amžiaus projekto“ iždas negaus nieko, o uždirbs tik tie, kurie tiesia ir gauna kyšius.
Klausimas – nuo kokių mokesčių reikia dar atleisti projektą, kad būtų bent kiek sumažinti jo nuostoliai?
Priminsiu, kad kažkada Michailas Chodorkovskis siūlė pastatyti bendrą vamzdynų sistemą, kuria būtų galima tiekti naftą ir dujas į Kiniją, o tai ir buvo viena iš jo įkalinimo priežasčių. Vamzdynas „Angarskas – Tačingas“ būtų buvęs privatus ir, „Jukos“ apskaičiavimais, kainavęs 5 mlrd. dolerių.
Taip pat priminsiu, kad trijų atšakų turkmėnų – uzbekų dujotiekio į Kiniją statyba Kinijai kainavo 7 mlrd .dolerių už 6400 km – apie milijoną dolerių už kilometrą.
Tai ne viskas. „Gazprom“ pareiškė, kad dujų tiekimas Kinijai „Sibiro jėgos“ dujotiekiu prasidės jau 2018 m. Tačiau rugsėjį vienas iš „Gazprom“ vadybininkų Viktoras Selinas neatsargiai prasitarė, kad dujas tiekti koncernas pradės tik 2020 m. ir jo apimtis neviršys 5 mlrd. kubinių metrų. V.Selinas buvo nedelsiant atleistas, bet katė išlindo iš maišo.
Palyginimui atkreipsiu dėmesį į tai, kad Turkmėnijos – Kinijos dujotiekis buvo pradėtas statyti 2007 m. ir jo pirmoji bei pagrindinė atšaka, kurios ilgis 2000 km, pradėjo veikti 2009 m.
Bet tai dar ne viskas.
Susidaro įspūdis, kad „Sibiro jėgos“ statyba buvo būtina Kremliaus viešiesiems ryšiams todėl, kad Europoje žlugo „Pietų srauto“ statyba.
Memorandumas dėl ketinimo pasirašyti kontraktą dėl dujų tiekimo su V.Putinu buvo pasirašytas 2006 metais. Nuo to laiko prieš kiekvieną V.Putino susitikimą su Kinijos valdžia būdavo pranešama, kad štai jau šio susitikimo metu pagaliau viskas bus pasirašyta.
Prieš šių metų gegužės mėnesį įvykusį V.Putino vizitą į Kiniją isterija pasiekė apogėjų. ES tuo metu kaip tik įvedė sankcijas Rusijai, o Kremliui knietėjo bet kokia kaina užbaigti kontraktą su Kinija, kad europiečiams parodytų, jog Rusija gali būti ne tik Europos, bet ir Azijos žaliaviniu priedeliu.
Kinijai, atvirkščiai, nebuvo kur skubėti. Susiklosčius aplinkybėms, kuomet Rusijos padėtis darėsi vis sudėtingesnė ir kuomet dujininkai paskelbė apie pasiryžimą statyti dujotiekį „Sibiro jėga“ net jeigu kontraktas ir nebus pasirašytas (tai buvo sunku interpretuoti kitaip, kaip tik norą užkasti pinigus į žemę bet kokia kaina), kinai galėjo spausti Rusiją kiek tik norėjo.
Dėl to daugelis ekspertų abejojo, ar Kinija pasirašys galutinį susitarimą. Vis dėlto, Rusija garsiai pranešė apie kontrakto pasirašymą.
Tik 2014 m. spalio 10 d. „Gazprom“ interneto svetainėje pasirodė pranešimas spaudai, kuriame rašoma: „Šiandien Pekine įvyko Valdybos atstovo Aleksejaus Milerio ir pirmojo Kinijos Liaudies Respublikos tarybos premjero pavaduotojo Zhango Gaoli susitikimas, kuriame šalys aptarė pasiruošimą tarpvalstybiniam susitarimui dėl rusiškų dujų tiekimo į Kiniją rytiniu maršrutu.“
Štai tau! Vadinasi, galutinio sprendimo iki šiol taip ir nebuvo?
Susidaro įspūdis, kad „Sibiro jėgos“ statyba buvo būtina Kremliaus viešiesiems ryšiams todėl, kad Europoje žlugo „Pietų srauto“ statyba. Nesvarbu juk, kur užkasinėti pinigus – vakaruose ar rytuose, svarbiausia – užkasti.
