Klysti nebijantis Prezidentas
Įspūdingiausius metų momentus sukūrė Prezidentas Gitanas Nausėda. Žadėjęs prisiimti objektyvaus moderatoriaus vaidmenį, G.Nausėda pradingdavo tada, kai labiausiai reikėdavo jo dalyvavimo. Nors savo rinkimų kampanijoje žadėjo aktyvią lyderystę, jis vėluodavo įsitraukti į svarbius visuomeninius procesus arba, dar blogiau, siųsdavo prieštaringas žinutes.
Per vėlai buvo reaguota į „Ekologistikos“ gaisro Alytuje krizę, o COVID kontekste komunikacija buvo pasyvi ir nė iš tolo nepriminė žadėtos lyderystės. Ar Prezidentūros komunikacija bent jau netrukdė dirbti? Anaiptol: G.Nausėda ir Žalgirio rungtynėse lankėsi ir, visus paraginęs užsidaryti namuose vieniems, iš Vokietijos parsisiuntė dukterį.
O kur dar tragikomiški epizodai apie pašnekesius su 9-10 metų berniukais? Tokios nesąmonės tik priešui linkėtum – galva neišneša, kaip Prezidento komanda jį įtikino net kelis kartus panaudoti tokį motyvą. Sprangu – kaip ir šližikai, kuriuos lyg pagal Šiaurės Korėjos protokolą Prezidentas įteikė sostinės medikams.
Mėginu įsivaizduoti, kas būtų jeigu tokią komunikaciją ir elgseną sau leistų, tarkime, Ramūnas Karbauskis.
Sklandžiai į apačią
Kaip ir valstybės vadovas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R.Karbauskis šiais metais rinkosi tiltus deginantį komunikacijos stilių. Reputaciją jis naikinosi nuosekliai: jeigu 2016 m. gruodį R. Karbauskį teigiamai vertino 52 proc. visuomenės, tai šiandien tokių nėra ir 30 procentų.
Paskutinis R.Karbauskio epizodas Seime nejaukiai priminė 9-10 metų vaiko aikštingą elgesį – išprašytas į smėlio dėžės pakraštį, jis papūtė lūpas ir nusprendė nebežaisti parlamentaro. Ir dar pareiškė, kad ne dėl savęs jis čia žaidė, bet dėl kitų, jau tiek kartų įspėtų, kaip bus blogai be jo, R.Karbauskio.
Beje, smėlio dėžės žaidimai buvo ypatinga tema R.Karbauskio komunikacijoje. Šių metų birželį Vilniuje, Lukiškių aikštėje supylus laikiną paplūdimį, R.Karbauskis kilo į lemiamą kovą už moralę ir vertybes, taip dar kartą patvirtindamas ne tik visišką nesusigaudymą tautos sąmonės raidoje, bet ir įžūlų asmeninės pasaulėžiūros štampavimą svetimuose gyvenimuose.
Iš tiesų panašumai tarp G.Nausėdos ir R.Karbauskio komunikacijos klaidų yra akį rėžiantys. Nebrandūs sprendimai ir įspūdis, kad daroma priešingai negu jiems patariama, visiškai neprimena tų lyderių, kurie į rinkėjus žvelgė iš reklamų prieš rinkimus. Pasirodo, kad politinė komunikacija – visai kito lygio žanras negu reklama.
Dugno ramybė
Jeigu R.Karbauskio pikiravimas į apačią buvo sklandus ir nuoseklus, tai „nesisteminės“ Lietuvos viltis Arvydas Juozaitis į dugną nėrė akmeniu. Jis – vienas iš retų politikų, kurie politinę komunikaciją mato kaip auditorijų pareigą juo domėtis ir jį suprasti, pats ne tik kad neįdėdamas pastangų, bet dar ir apsunkindamas procesą.
„Ant popieriaus“ turėjęs visus reikalingus duomenis, A.Juozaitis neigė politinės komunikacijos kanonus ir savo pavyzdžiu įrodė, kad be strateginio įžvalgumo ir taktinio atkaklumo politikos pretendento laukia tik nusivylimai.
Skaudūs ir gniuždantys nusivylimai: pasitraukdamas iš Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai, A.Juozaitis pareiškia, kad nebetiki galintis ką nors nuveikti „politikos būdu“.
Nerimas posūkiuose
Nusivylimo gaidelių netrūko ir buvusio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos metuose. Jis patyrė bene didžiausią pokytį, kuomet iš sveikatos apsaugos ministro pavirto į COVID valdymo ministrą.
Viena vertus, tai buvo tikra dovana jam. Matėme, kaip ankstesniais metais jo komunikacija kompromituodavo sisteminius sprendimus, nuo blaivybės iki gydymo įstaigų tinklo pertvarkymo. Jeigu vieną savaitę ministras įžiebdavo viltį, kad bus padaryti pagrįsti ir pasaulyje pasitvirtinę sprendimai, tai kitą savaitę tekdavo apgailestauti, kad jų integravimas į visuomenę buvo nurašomas lyg skiepai Dainiaus Kepenio pasaulėžiūroje. Tuo tarpu COVID fone visi sveikatos klausimai nuėjo į kažkelintą planą – eterio nebedomino net pasišventusios sveikatos apsaugos ministrų priešininkės Vidos Augustinienės pozicija.
Kita vertus, reputacijos posūkiai buvo išties aštrūs. Gegužės mėnesį A.Veryga buvo pasitikima labiau už G.Nausėdą, Saulių Skvernelį ar Ingridą Šimonytę, o jau rugpjūtį fiksuotas stiprus pasitikėjimo kritimas. A.Verygai teko tvarkytis su didžiausiais įmanomais komunikacijos iššūkiais: nežinojimu, baime ir kolegų egoizmu – galima tik pavydėti tos olimpinės ramybės, kurią demonstruodavo ministras tada, kai kitiems drebėdavo rankos ir balsas.
Ramybė ar abejingumas?
Įspūdinga ramybe šių metų iššūkių akivaizdoje pasižymėjo ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. O nerimauti priežasčių tikrai pakanka: didžiausia politine partija save tituluojanti LSDP netapo dominuojančia opozicine jėga ne tik valstiečiams, bet tokia nebus ir konservatorių-liberalų daugumai. Seimo rinkimams socialdemokratai ne tik kad nepasiūlė dėmesį traukiančios programos, bet dar ir išbarstė savo rinkėjus bei lozungus kitoms politinėms jėgoms.
Nerimauti G.Paluckas galėtų ir dėl savo asmeninių pozicijų: netapo jis socialdemokratų frakcijos pirmininku Seime, nėra garantijos ir dėl jo perrinkimo partijos pirmininku.
Pats G.Paluckas komunikuoja, kad visa tai – organiški demokratijos procesai, kurie jį labiau džiugina nei liūdina, o ir pralaimi jis vis mažesniu atotrūkiu nuo pirmos vietos. Todėl jis renkasi neieškoti kaltų ir, trenerio Šarūno Jasikevičiaus žodžiais, „kentėti iki pergalės“.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp kaltų paieškos ir atsakomybės reikalavimo – degraduoja ne tik tos organizacijos, kurios ieško, ką nubausti, bet ir tos, kurių kultūroje nėra atsakomybės prisiėmimo praktikos.
Tuo tarpu socialdemokratų komunikacijoje neatsakingų sprendimų buvo pakankamai. Padrika Seimo frakcijos komunikacija, pasyvi ir neprižiūrima partijos komunikacija socialiniuose tinkluose, strateginės klaidos reaguojant į neigiamas naujienas bei aktyvių žingsnių stoka – tai tik keletas neatsitiktinių klaidų. Ir jos kelia pagrįstų abejonių, ar G.Palucko olimpinė ramybė turi kokį nors akademinį pagrindą arba vadybinį analogą iš jau pasiteisinusių užsienio ar Lietuvos praktikų.
-
Julius Naščenkovas: Politikos veidrodis – kaltė be atsakomybės
-
Julius Naščenkovas: Mūsų priešai lobistai?
-
Julius Naščenkovas: LSDP rinkimų programos analizė – šviesus rytojus iš kairės
-
Julius Naščenkovas: Rinkimai – abejingumas, propaganda ir prablaivėjimas
-
Julius Naščenkovas: Karbauskio eros palikimas
-
Julius Naščenkovas: I.Šimonytės Vyriausybės programa – narstome po teiginį
-
Julius Naščenkovas: Smetona Nr. 2?
Padarytum geriau?
Šitą klausimą girdime po kiekvieno Politinės komunikacijos instituto kritiško komentaro. Todėl aš ir kolegos, rengdami įžvalgas apie kitų klaidas, siekiame įsitikinti, kad kritika turi jei ne akademinį, tai bent jau praktinį pagrindą.
Iš tikrųjų absoliučios daugumos komunikacijos klaidų galėtų būti išvengta, jeigu jas darantys skirtų laiko vadovėliams, tyrimams, monografijoms. Arba, dar geriau, pripažintų savo limituotą žinojimą ir klaidas priimtų kaip galimybę mokytis. To linkime ne tik politikams, bet sau ir kiekvienam mūsų mintis skaičiusiam: leisti sau pripažinti klaidas ir jas naudoti lyg vitaminus augimui. Geresnių 2021-ųjų mums visiems!
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas
