Kita pusė – kas ji?
Nors ji prisistato kaip „už laisvę“, labai greitai paaiškėja, kad jos narius vienija dalykai prieš kaukes, skiepus, homoseksualus, imigrantus, Vyriausybę ir valdančią daugumą. Paprasčiau tariant, po šia vėliava susirinkę žmonės yra prieš pokyčius: visi išvardinti elementai yra apie reikšmingas, pastebimas permainas, priverčiančias keisti jei ne mąstymą, tai bent jau viešą elgseną.
Permainos – daugiau negu „augimo skausmai“
Iš tikrųjų pokytis yra alinantis procesas, įprastai pareikalaujantis daug resursų. Visų pirma – galvos resursų. Greičiausiai pastebėjote, kad vieniems žmonėms pakeisti darbus, vietoves ar santykius sekasi gerokai lengviau negu kitiems. Pritariu hipotezei, kad atsparumas pokyčių keliamam stresui neatsiejamas nuo genų, bet kartu reikšmingai priklauso ir nuo socio-ekonominės padėties, socialinių įgūdžių, galimybės pasinaudoti viešais resursais. Kaip taisyklė, tie, kurie turi tokius privalumus, ganėtinai sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be jų – ir kartu gyvenimą su radikalia pokyčių baime.
Kartu reikia ne tik galvos, bet ir piniginės resursų. Didelė dalis protestuose dalyvaujančių asmenų – finansiškai nesaugūs. Elgesį tiriantys yra įrodę tiesioginį ryšį tarp piniginio neužtikrintumo savo ateitimi ir aibės psichologinių problemų, įskaitant patologinį nerimą, pyktį ir nusivylimą.
Situacijos įkaitai
Permainų bijantys, gyvenantys nepasitikėjime ir besijaučiantys visokeriopai nesaugūs – tai yra didžiausia pasipriešinusios visuomenės dalis. Jie – Situacijos įkaitai, kaltų dėl savo nepavydėtinos padėties ieškantys išorėje. Tai uber-žmogiška reakcija, o ją valdyti reikia titaniškų valios pastangų – tik iš kur ji, kai nėra nei įgūdžių, nei motyvacijos, o visa aplinka lyg tyčia sukonstruota sekinti valią? Taip, šie žmonės yra daugiau situacijos įkaitai negu visos sumaišties kaltininkai – ir jų pačių pastangomis išsivaduoti iš įtampų spiralės yra ypatingai sudėtinga.
Jie – Situacijos įkaitai, kaltų dėl savo nepavydėtinos padėties ieškantys išorėje.
Sumaišties vadyba
Tačiau ne visi „kitos pusės“ dalyviai yra Situacijos įkaitai. Maža skaičiumi, bet reikšminga grupė yra Sumaišties vadybininkai. Jie įprastai stovi minios priekyje, bet neapsigaukite: savo vadybinius gebėjimus jie gali realizuoti ir užnugaryje. Yra manančių, kad jeigu Sumaišties vadybininkų gyvenimai būtų pakrypę kitaip, jie būtų iniciatyvūs ir produktyvūs daugelyje sričių, tačiau tai nėra absoliuti tiesa. Yra racionalių priežasčių, kodėl jie savo „potencialą“ realizuoja dalyvaudami mažai formalizuotose veiklose, kurstydami įtampas ir taip susikurdami sau veikimo lauką. Karo sąlygomis daugelis įprastinio gyvenimo taisyklių negalioja, nesėkmės matomos visai kitaip, yra tiek daug pasiteisinimų ir kartu tiek daug galimybių – nežinomybės ir įtampos rūkas užmaskuoja Sumaišties vadybininkų trūkumus ir bent trumpuoju laikotarpiu leidžia įprasminti save. Čia ir suveikia sinergija su Situacijos įkaitais, ieškančias jų bėdas pripažįstančio, kaltininkų paieškas legitimuojančio ir telkiančio vieneto – Sumaišties vadybininko.
Manipuliatoriai
Taip pavadinkime trečią grupę – viešus ir privačius asmenis, sąmoningai besinaudojančius sumaištimi ir pykčiu tam, kad patenkintų asmeninius interesus. Manipuliatoriams nėra skirtumo, apie ką sumaištis: jie pila žibalą ir jiems visai nesvarbu, kas nuo ugnies nudega – kad tik patys pasišildytų.
Jeigu Manipuliatorių interesai laikinai sutampa su trečiųjų šalių interesais – jiems tai tik dar viena proga, kurią reikia išnaudoti. Būdami patyrę kurstytojai, jie geba sukurti iliuziją, kad veikia vedini kilnaus tikslo, tačiau aukščiausias ir vienintelis tikslas jiems yra jie patys.
Būdami patyrę kurstytojai, jie geba sukurti iliuziją, kad veikia vedini kilnaus tikslo, tačiau aukščiausias ir vienintelis tikslas jiems yra jie patys.
Manipuliatoriai supranta, kad griauti yra daug lengviau negu kurti – ir daug greičiau, todėl juos įprasta sutikti žmonių prieš kažką pusėje. Jie neturi kūrėjų instinktų ir nėra orientuoti į ilgalaikius procesus, nes tokiuose vyrauja rutina, rimtas Manipuliatorių priešas. Būtent rutinoje atsiskleidžia jų tikrasis polinkis skatinti ir išnaudoti konfliktines situacijas, Manipuliatorių gebėjimas pasinaudoti chaosu ir jame pasiklydusiais Situacijos įkaitais bei konfliktus kurstančiais Sumaišties vadybininkais. Tačiau, priešingai nei vadybininkai, jie savęs į procesą neinvestuoja: jiems nekyla poreikio taip save realizuoti – tik patenkinti savo trumpalaikius strateginius tikslus.
Dialogas su Situacijos įkaitais – intensyvus, bet trumpalaikis
Su Situacijos įkaitais pradėti pokalbį nėra sudėtinga: kiekvienas inicijuotas kontaktas jiems tik įrodo jų teisumą, todėl į jį einama noriai. Tačiau čia sėkmė ir pasibaigia: Situacijos įkaitai gyvena kitokioje informacinėje erdvėje negu likę.
Absoliuti dauguma žmonių turi nusiskundimų dėl savo kasdienybės, kiekvienam iš mūsų gyvenimas pasiūlo alinančių iššūkių ir nemalonių staigmenų. Bet juostelė nutrūksta toli gražu ne visiems ir tikrai ne iš karto – tam reikia izoliacijos specifiniuose informaciniuose srautuose ir ilgalaikio įsitraukimo į juos.
JAV esantis PEW tyrimų centras periodiškai kalba apie skirtingose informacinėse tikrovėse gyvenančių asmenų pažiūrų takoskyrą ir požiūrių (ne)suderinamumą. Efektyviausias sprendimas PEW centro nuomone – laipsniškas alternatyvių informacinių kanalų integravimas į Situacijos įkaitų informacinę tikrovę. Sudėtinga? Taip. Ilgai užtrunka? Labai.
Kodėl Sumaišties vadybininkai vengia dialogo?
Užmegzti ryšį su Sumaišties vadybininkais yra sudėtingiau negu su Situacijos įkaitais. Nors iš pirmo žvilgsnio jie gali elgtis racionaliau nei pastarieji, Sumaišties vadybininkai į mėginimą pradėti dialogą žiūri priešiškai.
Priešingai negu Situacijos įkaitai, kurie nori keisti savo padėtį ir ėjimas į konfliktą yra efektyviausias būdas, kaip jie mano galintys tai padaryti, Sumaišties vadybininkai mato grėsmę sau jeigu situacija pasikeistų. Rasdami prasmę konflikte jie atmeta komunikaciją ne tiek dėl jos spragų (o tokių tikrai gali būti), bet bijodami vakuumo savo gyvenimuose, kuris atsirastų pasišalinus Situacijos įkaitams.
Todėl Sumaišties vadybininkus prasminga izoliuoti nuo Situacijos įkaitų – tam gerai pasitarnauja jų pačių biografijos, dažnai kupinos niekšybių ir nusižengimų. Tinkamai išviešinus šias biografijos dėmes Situacijos įkaitų kanaluose, Sumaišties vadybininkai tampa pažeidžiami. Teoriškai tuomet juos galima nukreipti į kitą, palankesnį ar labiau valdomą konfliktą – tokias įdomias slinktis galima stebėti šiandienos Ukrainoje.
Komunikacijai nepasiduodantys Manipuliatoriai
Komunikacija su trečia grupe – Manipuliatoriais – irgi turi savų niuansų. Visų pirma yra grėsmė, kad ne jūs, bet būtent Manipuliatoriai valdys naratyvą. Net jeigu jūs, ketinantis įtraukti Manipuliatorių į sau palankų kontaktą, specializuojatės konfliktų valdyme ir komunikacijoje, pasiruoškite, kad Manipuliatorius turės intuiciją ir ilgametę praktiką, kurią „permušti“ yra velniškai sunku.
Gerai yra tai, kad Manipuliatoriai retai kada būna nuoseklūs ir strategiški iki galo – jie tikrai yra didžiausi priešai patys sau ir suteikti jiems erdvės paslysti gali būti veiksminga strategija. Nenustebkite, kad per tą laiką patirsite žalos ir matysite, kaip Manipuliatorius naudojasi situacija – verčiau būkite kantrūs ir pasiruošę puolimui.
Ir nesitikėkite prasmingos komunikacijos su jais: priešingai negu Situacijos įkaitai ir iš dalies priešingai negu Sumaišties vadybininkai, Manipuliatoriai sąmoningai yra ten, kur yra, ir elgiasi taip, kaip elgiasi.
Geriausia, ką galite padaryti, tai pašalinti Manipuliatorių iš diskurso apskritai. Priešingai negu Sumaišties vadybininkų niekšybės, pastarieji būna padarę kur kas sunkesnių nusikaltimų savo bendrapiliečių atžvilgiu – kaip taisyklė, jiems yra būdinga korupcija, finansiniai nusikaltimai. Būdami pernelyg suinteresuoti savimi, jie lengvai aukoja savo bendražygius: šie Manipuliatoriams yra ne sąjungininkai, bet įrankiai.
O ko nori Prezidentas?
Sudėtinga suprasti, ko iš tikrųjų nori Gitanas Nausėda: kalbėtis ar susikalbėti? Nes kalbėti – tai neįpareigojantis monologas, o susikalbėti – jau dialogas, kuriame vyksta informacijos mainai ir pozicijos kalibravimas priklausomai nuo gautų žinių.
Sudėtinga rasti indikacijų, jog Prezidentas siekia kaip nors paveikti Situacijos įkaitų pozicijas. Ir, atvirkščiai, yra žinomi atvejai, kuomet Prezidento aplinka kalbasi su Sumaišties vadybininkais bei Manipuliatoriais.
Darau prielaidą, kad Prezidentūros pokalbiai su šiomis publikomis nėra atsitiktiniai – G. Nausėda neatrodo deramai susirūpinęs dėl akmenų, skrendančių į Seimo pusę; gali būti, kad ramiai miegotų, jeigu tokie pasiektų ir Vyriausybės pastatą.
Tikėtina, kad Prezidentą visai džiugina šis spaudimas valdančiajai daugumai ir jis viliasi juo pasinaudoti per artėjančius Prezidento rinkimus. Regis, kažkur jau girdėta istorija apie nesisteminį prezidentą – tik ši versija yra naujesnė: ji per apklausas jaučia „gatvės pulsą“ ir taip koreguoja savo darbotvarkę.
Reikšminga tai, kad nekyla didelių vertybinių konfliktų tarp Prezidento ir mūsų nagrinėtos pasipriešinusios visuomenės dalies: įvertinus G. Nausėdos veiklą sunku įrodyti, kad jis būtų už permainas, kurias atmeta protestuojantys. Greičiau atvirkščiai: Prezidentas ne kartą buvo kritiškas tiems, kurie stojo į opoziciją protestuojantiems.
Belieka tikėtis, kad Prezidento noras bendrauti su pasipriešinusia visuomenės dalimi kyla iš jo nuoširdaus susirūpinimo visuomenės vienybe ir nėra ženklas, kad Prezidentas daug artimesnis Manipuliatorių priedermei negu manyta iki šiol.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos instituto“ vadovas.
