Sudužęs prezidento įvaizdis
Ar dar prisimenate tą susižavėjimą SEB banko ekonomistu Gitanu Nausėda? Kuomet jis sau patogiomis temomis kalbėdavo ramiai ir sklandžiai, besimėgaudamas nuo oponentų dezinfekuota informacine erdve. Saugiai interpretuodamas tendencijas ir kartodamas teisingą statistiką, jis atrodė objektyvus, įžvalgus ir išmintingas.
Tačiau prezidentas G.Nausėda yra visai kitoks. Jis – susikaustęs, išdidus bei nepripažįstantis klaidos net kai pasakyta akivaizdi nesąmonė. Mes vis ieškome įrodymų, kad G.Nausėda yra visiems vienodai teisingai, bet vis iš naujo gauname patvirtinimus, kad prezidentas visų pirma ieško asmeninės naudos. Altruizmo G.Nausėda taip ir neparodė, nors progų turėjo pakankamai.
Prezidentas vis įsivelia į naujus nesusipratimus, lengvai užleidžia kelią konfliktams ir asmeninėms ambicijoms, o jo žvilgsnio į tautą ir Tėvynę ilgis apibrėžiamas viso labo kadencijomis.
Rūpintis pirmiausia savimi – kas gali būti labiau natūralu ir žmogiška? Kartu ar gali būti savybė, labiau diskvalifikuojanti asmenį, pretenduojantį lemti valstybės ir nacijos raidą?
Rūpintis pirmiausia savimi – kas gali būti labiau natūralu ir žmogiška?
Tikroji valstybės administravimo kokybė
Prasidėjus pandemijai tiek daug šunų buvo sukarta ant sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pečių! Buvo kartota, kad jis nežino, ką daro – ir greičiausiai tai buvo tiesa: visa valstybė buvo praleidusi aibę progų išmokti bent jau amerikiečių Central of Desease Control bei Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos išleistas sudėtingų situacijų valdymo instrukcijas.
Bet atėjo nauja valdžia ir pareiškė, kad esminis sudėtingų situacijų valdymo komponentas – informacija – bus valdomas kitaip: sistemingai ir prognozuojamai.
Sistemingai valdyti turėjo padėti sveikatos ministro Arūno Dulkio pažadėtas 130 punktų planas. Iškilmingai pažadėtas ir palaimintas premjerės, šitas planas įžiebė viltį, kad A.Dulkys – viešo administravimo profesionalas, „naujos kartos vadybos“, kaip pats teigė, atstovas. Viltis greitai tapo nerimu, kuris peraugo kam į pyktį, o kam – į pajuoką: plano kaip nebuvo, taip nebuvo. Istorijos pabaiga – tragikomiška: planas atsirado, o ministras piktinosi, kad iš jo buvo tikimasi tokį planą reklamuoti lyg snikersą.
Didesni už valstybę – tokios dėmės dar ilgai nenusiplaus senoji Lietuvos nomenklatūra.
Trūko ne tik plano: Sveikatos ministerija nesugebėjo net padorios informavimo kampanijos apie skiepus suorganizuoti. Situacijos niekaip negelbėjo padrika, įtampas didinusi ministro komunikacija: jis taip ir nesuprato, kad pandemijos akivaizdoje tinkamas informavimas yra ne mažiau svarbus už pačią skiepo injekciją.
Bet A.Dulkio individualios klaidos nublanksta prieš premjerės Ingridos Šimonytės ir valdančiosios koalicijos sprendimą neatleisti ministro iš darbo. Šitokia valdančiųjų pozicija siunčią žadą atimančią žinią: sveikatos ministro pasiūlyta viešo administravimo kokybė yra pakankama. Nuo interpeliacijos ir atleidimo iš darbo išgelbėtas A.Dulkys sukūrė naują viešo administravimo standartą – jį rasite kažkur žemiau kelių.
Didesni už valstybę – tokios dėmės dar ilgai nenusiplaus senoji Lietuvos nomenklatūra. Pasirodo, ja sutepti ir šie valdantieji – iš moralę ir etiką jungusios I.Šimonytės, iš jaunųjų ir brandžiųjų liberalų tikėjomės visai kitokio susipratimo.
Nauja srovė – seni vamzdynai
Laisvės partiją į Seimą atnešė įspūdinga pažadų banga: įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę, dekriminalizuoti bent jau menką marihuanos kiekį ir apskritai būti ta jėga, kuri mūsų valstybės vektorių koreguos progreso link.
Tai turėjo būti gaivus gūsis, ypač palyginus su senąja biurokratija, kurios svarbiausia užduotis buvo pateisinti save pačią. Laisvės partija žadėjo savo rinkėjams, kad ji bus proto balsas, atstovaus ne savo interesams, bet visuomenės raidai – ir šitą pažadą išmetė į šiukšliadėžę.
Tarsi pagal blogiausias nomenklatūros tradicijas, Laivės partija darė viską ne tam, kad įgyvendintų savo pažadus, bet tam, kad liktų šių temų savininku. Mūsų žiniomis, ne kartą atmetę partnerių pagalbos siūlymus, Laisvės partijos vedliai pasirinko geriau jau neįgyvendinti pažadų, negu rizikuoti, kad kitos politinės jėgos pasinaudos pokyčių sėkme.
Naujiems, atrodytų, dar nesugadintiems politikams pasirodė gerokai svarbiau reklamuoti save negu būti permainų katalizatoriais – tokių pavardės dažnai nublanksta pokyčio akivaizdoje: visi prisimename įstojimą į ES, bet retas atsimena Lietuvos derybininkus. Su liūdesiu stebėjome, kaip greitai nauji politikai perėmė blogiausias nomenklatūros tradicijas ir prioritetu padarė ne visuomenės raidą, bet save.
Infekuota informacija
Vos prasidėjus COVID epidemijai paaiškėjo, kad mokslininkai, jau ilgus metus kalbėję apie prastėjantį lietuvių vakcinacijos lygį, yra teisūs: skiepų priešininkų gretos pasirodė besančios gausios ir agresyvios.
Skeptikai save teisino skirtingais argumentais, nuo „trūksta informacijos“ iki „per nuotolį valdys Sorošas“. Visgi už to slėpėsi vienas ir tas pats – užgožiančios informavimo spragos, kurios labai greitai buvo užpildytos horoskopų lygio paistalų.
Konfliktas su Baltarusija apnuogino užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir prezidento G.Nausėdos priešpriešą.
Politikai nesugebėjo atpažinti, koks pražūtingas yra žmogiško smalsumo ir piktavalio melo derinys. O net tada, kai sakydavo, kad informacijos reikšmę atpažįsta ir rimtai vertina, jie nesugebėdavo nieko pasiūlyti. Taip gimė bergždžia vakcinacijos kampanija, pasiūliusi petį tiems, kuriems jo ir taip nereikėjo: nuobodžiai kartojami argumentai rezonavo tik su tais, kurie ir taip jau skiepijosi.
Tamsoje klaidžiojame ne tik kalbėdami apie skiepus, bet ir ginčydamiesi dėl alkoholio, tabako, cukraus ir kitų priklausomybę keliančių medžiagų tikros ir tariamos žalos; dėl skurdo ir atskirties poveikio tautos raidai; dėl klimato kaitos kainos; dėl viešo turto ir viešų pareigų – sąrašas gluminančiai ilgas.
Ir visų ginčų akivaizdoje politikai taiko viduramžių standartus, kuomet informacija ir žinojimas buvo išskirtinė privilegija, neprieinama beraščiams, neskirta prasčiokams. Didžiulė nomenklatūros yda nesuvokti, kad informacija yra visuomenės kraujas – ir šiandien kraujas yra stipriai užkrėstas.
Pašlijusi valdymo vertikalė
Konfliktas su Baltarusija apnuogino užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir prezidento G.Nausėdos priešpriešą. Aukščiausi valstybės vadovai, viešai besiginčijantys dėl (ne)perskaitytų SMS žinučių – kad ir kaip neįtikėtinai beskambėtų, bet ne tai buvo žemiausias taškas.
Toks epizodas nutiko paaiškėjus, kad bravūra, su kuria į visuomenę kreipėsi Vyriausybė, buvo tuščia: Lietuvos politikoje lemiamą balsą turi ne premjerė I.Šimonytė, ne jos ministrai, net ne prezidentas. Valstybę, pasirodo, diriguoja trąšas vežantys verslininkai, leidžiantys sau ignoruoti valdžios strateginę liniją. Dar daugiau: į tokią liniją nusispjovė ir valstybės įmonės, kurioms vis iš naujo pavyksta rasti formalių argumentų, leidžiančių gyventi savo tikrovėje.
Ir visai nesvarbu, kieno politika yra vertybinė, o kieno – pragmatinė: viskas kinta ir priklauso nuo taško, iš kurio žiūri vertinantysis. Neturėkime iliuzijų: istorijos ratas niekada nebuvo taisyklingas, jis – tarsi sulaužytas lemniskatas, kaskart apsisukantis su netikėta inercija ir nustebinančiu rakursu. Esmė yra sau ir kitiems pasakoti nuoseklų, įkvepiantį, palaikymo vertą naratyvą – juk valstybės strateginė kryptis, tautos raida ir tėra mitas, juridiškai įtvirtintas pasakojimas.
Tik vietoje to mes buvome priversti liudyti gėdingą nesusišnekėjimą, kurio būtų galima tikėtis iš vienas kitą perrėkti mėginančių turgaus prekeivių, bet ne iš tų, kurie į savo rankas išdrįso pasiimti valstybės vadžias. Sunku ir įsivaizduoti, kiek po tokio fiasko reikia pastangų, kad į save žiūrėtum rimtai.
Už viską mokame patys
Kiekviena iš minėtų situacijų – ne šiaip sau nemaloni. Įtampos alina mus, padaro priešiškus ir, galiausiai, apatiškus. Klaidingos informacijos srautai mus stumia į dar gilesnį nežinojimą – tai persismelkia į mūsų darbą ir buitį. O viešo valdymo kokybė reiškia išteklių ir pareigų perskirstymą – kaskart, priimdami jo degradaciją, mes priimame ir neišvengiamus, vis didesnius nuostolius.
Matydami, kaip į save orientuota biurokratija valstybės raidą stato į kažkelintą planą, jaučiame „mes“ ir „jie“ takoskyrą, bet pralaimime visi kartu – tai puikiai matosi atsitraukus nuo kadencijomis grįsto laiko matavimo.
Už viską mokame mes patys – mokame savo laiku, mokame prastesne ateitimi. Tačiau visos pamokos yra vertingos – bent jau tos, už kurias nesumokėjome per brangiai. Mes, prisidėję prie Politinės komunikacijos instituto įžvalgų ir analizių, tikimės, kad ateinančiais metais geriau pasversime, kokia yra viešos politikos ir prastos komunikacijos kaina.
