Svarbus kontekstas
Istorikai ar propagandininkai – nė vieni man neatleistų, jeigu nenurodyčiau konteksto, kuriame prezidentai dingo iš radarų.
A.Smetona, tiesa, nedingo: detaliai žinome ne tik kur jis pasitraukė, bet ir kodėl. Jo paties išsakyta motyvacija buvo aiški: pasilikus Lietuvoje bolševikai būtų „ištrėmę Rusijos gilumon ir ten būtų mus badu nukankinę ar nužudę“, kaip ir nutiko bent keliems šimtams tūkstančių lietuvių. Yra ir nuomonė, kad pasitraukimas – strategiškai brandus žingsnis: juk išlikęs valstybės vadovas, kad ir emigracijoje, formaliai galėjo atnaujinti savo politinę veiklą, kas būtų itin reikšminga kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda iš Lietuvos teritorijos neišvyko – jis tik evakavosi iš dėmesio centro, iš viešo gyvenimo arenos.
Žinoma, šiandien apie Lietuvos okupaciją nekalbame. Kita vertus, jeigu 1940 m. birželio 15, okupacijos pradžios dieną, žuvo vienas pareigūnas, tai verta prisiminti, kad pastarosiomis dienomis skaičiuojame 44, 26, 39, 33 mirtis. Po kelias Sausio 13-ąsias per parą. Ir, taip, dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda iš Lietuvos teritorijos neišvyko – jis tik evakavosi iš dėmesio centro, iš viešo gyvenimo arenos.
(Ne)formali lyderystė
Yra pareigybių, kuriose lyderystė įtraukta į darbo aprašymą. Prezidento pareigybė yra viena iš tokių – ir to formalių įrodymų yra daugiau negu pakankamai. Štai keli iš jų: naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį kviečia Prezidentas; Prezidentas turi įstatymų iniciatyvos teisę – ir šiaip jis yra valstybės vadovas.
Prezidentui įgaliojimus suteikia šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių. Ne veltui už G.Nausėdą balsavo 881 495, už jo pirmtakę Dalią Grybauskaitę – 701 999 rinkėjai. Suteikdami garbę ir pareigas, visi šie tūkstančiai žmonių kartu deleguoja ir savo lūkesčius: kad ir kokie skirtingi jie bebūtų, galiu lažintis, kad lūkesčiai nėra apie pasyvumą kritinėse akimirkose.
O tai ir yra neformalios lyderystės žavesys: kuomet dalykai klojasi ne pagal planą, kada gyvenimas vyksta ne pagal standartinį dizainą, tas, kuris gali, padeda likusiems naviguoti likimo audrose.
Suteikdami garbę ir pareigas, visi šie tūkstančiai žmonių kartu deleguoja ir savo lūkesčius.
Tokia strategija?
Politinės komunikacijos teorijoje gyva mintis, kad politikas turėtų vengti temų, vedančių į pralaimėjimą. Klasikinis pavyzdys: politikui, savo kuravimo sričiai galėjusiam prisiskirti Nacionalinio stadiono Vilniuje statybos temą, rekomendavau to nedaryti. Jau tuo metu buvo aišku, kad stadionas virs individualaus pasipelnymo ir nacionalinių konfliktų (o vėliau – ir pajuokos) objektu, todėl mano patarimas buvo šitą temą atiduoti mažiau įžvalgiems. Taip ir buvo padaryta, o mažiau įžvalgūs ant Nacionalinio stadiono pamatų kaip degino, taip ir degina savo reputacijas.
COVID19 valdymas – irgi pražūtinga tema. Ne vien todėl, kad ją lydi tragiškos mirtys, bet ir todėl, kad apleistos sveikatos apsaugos, ekstremalių situacijų kontrolės, krizių valdymo sistemos nulemia blogą arba labai blogą baigtį, kurią tik intensyvino savus interesus saugojusi XVII Vyriausybė.
Bet man asmeniškai neužtektų cinizmo rekomenduoti politikui dėl savo reitingų nusišalinti nuo tautai gyvybiškai reikšmingos situacijos – juo labiau jeigu tas politikas būtų Prezidentas.
Nėra kančios – nėra rezultato
Reikia ne tik pavojingo cinizmo lygio tam, kad rekomenduotum Prezidentui vengti viešumos vardan saugesnių reitingų. Reikia dar ir nežinoti kitų politinės komunikacijos bei vartojimo psichologijos aksiomų, kurios į kritines situacijas žvelgia plačiau ir giliau.
Kritinėse situacijose prisiimta formali ir ypač neformali lyderystė visada yra įvertinama – taip, ne visų, ne iš karto. Tačiau organizacijos ir subjektai, kurie sugeba parodyti ryžtą, empatiją ir intensyvumą, visada išlieka atmintyje ir dėmesio centre ilgiau negu tie, kurie prisėda ant atsarginių suolelio.
Jau girdžiu abejojančius kolegas: o kaip Andrius Kubilius, 2008 metais radikaliais sprendimais valdęs ekonomikos krizę? Vykdomoji valdžia visada kenčia daugiausiai, nepriklausomai nuo meto – apie tos Vyriausybės metu prezidentavusius Valdą Adamkų ir D.Grybauskaitę nuomonė juk nėra bloga, tiesa? O jie tuometinių ekonominių sunkumų akivaizdoje buvo intensyvesni už dabartinį Prezidentą G.Nausėdą.
Žinoma, visada reikia veikti su galva – tik labai abejingoje galvoje gali gimti mintis iššvaistyti tautos mandatą tuomet, kai turi geriausias sąlygas jį įprasminti.
Prezidento teritorija
Neturėtų būti likę daug abejonių, ar Prezidentas turi juridinę ir moralinę pareigą naviguoti valstybę jos sunkiausiais laikotarpiais. Galų gale, turėtų įsijungti Prezidentūros pragmatiškumas: jeigu politinių ambicijų yra, tuomet G.Nausėdai tiesiog būtina užsiimti politinę teritoriją.
Toks galios žaidimas yra užkoduotas Konstitucijoje: kitų valdžių ribos yra labai aiškiai apibrėžtos, o Prezidentas savo įtaką gali įtvirtinti įvairiais minkštaisiais metodais.
Subjektai, kurie sugeba parodyti ryžtą, empatiją ir intensyvumą, visada išlieka atmintyje ir dėmesio centre ilgiau negu tie, kurie prisėda ant atsarginių suolelio.
Esminė tam sąlyga – aktyviai išnaudoti susidariusias galimybes. G.Nausėda kažką panašaus jau parodė derėdamasis su Ingrida Šimonyte dėl jos ministrų kabineto. Tik, žinoma, ne viskas pavyko sklandžiai – jeigu „teritorijos žymėjimas“ būtų buvęs praktikuojamas nuo kadencijos pradžios, dabar būtų buvę lengviau.
Teorija vs. praktika
Sunku paaiškinti, kodėl Prezidentūra remiasi ydinga politinės komunikacijos teorija. Neturiu atsakymo, kodėl praktikoje pasirenkami ilguoju periodu mažiau naudingi sprendimai – tiek valstybei, tiek ir pačiam G.Nausėdai.
Ir jeigu kitais kartais sakiau, kad Prezidentas dar turi laiko pakeisti savo veiklos metodus, tai dabar rimtai nerimauju dėl Prezidentūroje vyraujančio požiūrio ir supratimo.
Optimizmo genas manyje ramina, kad požiūrį galima atnaujinti, net ir supratimą galima radikaliai pagerinti. Tačiau valios ir laiko klausimas mano optimizmą šaldo, o aukšti lūkesčiai, sieti su G.Nausėda, neatlaiko tikrovės testo.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
