Ar yra argumentų už?
Įstatymo projekto autoriai siūlo konstatuoti, kad 1990-1992 m. veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kaip aukščiausiasis Lietuvos Respublikos pareigūnas, pagal tuo metu galiojusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
Ir nors įstatymo projekto autoriai šykšti argumentų, kodėl Tarybos Pirmininkas yra lygus valstybės vadovui, jiems į pagalbą suskumba konstitucinės teisės ekspertas, profesorius Dainius Žalimas. Pasak D.Žalimo, V.Landsbergis derėjosi ir Lietuvos Respublikos vardu pasirašė tarptautines sutartis, priėmė kitų valstybių ambasadorių įgaliojamuosius raštus ir pasirašė tokius Lietuvos ambasadoriams. Jis nurodo, kad tokius įgaliojimus be valstybės vadovo turi vos du subjektai: Vyriausybės vadovas ir Užsienio reikalų ministras. Taip D.Žalimas konstatuoja, kad „AT Pirmininkas tikrai nebuvo nei vyriausybės vadovas, nei užsienio reikalų ministras, tad tarptautiniuose santykiuose neginčytinai buvo priimamas kaip Lietuvos valstybės vadovas“.
Po argumentais slepiasi pretekstai
Tačiau argumentai ne visada sutampa su pretekstu – tikrąja motyvacija, kodėl dedamos pastangos kurti pokytį. Kaip įprasta, pretekstas slypi pragmatiškoje kasdienybėje, šiuo atveju – politinės komunikacijos galimybėse, kurių, pripažinus V.Landsbergį valstybės vadovu, atsiranda gerokai daugiau.
Valstybės vadovo statusas V.Landsbergį padaro nebe išskirtinai konservatorių, bet „visos tautos“ vadovu. Kadangi V.Landsbergis – vienas labiausiai visuomenę poliarizuojančių politikų, masių psichologijos prasme yra didelis skirtumas, ką kritikuoji: partijos funkcionierių ar šalies vadovą. Realu tikėtis, kad jaunesnėms kartoms, neturinčioms asmeninių patirčių su tarybiniais kolūkiais, vadovo titulo suteikimas V.Landsbergiui taptų reikšmingu atskaitos tašku, formuojančiu požiūrį tiek į pavardę, tiek į konservatorių partiją.
Ir nors pačiam V.Landsbergiui tai vargu ar turės didelį poveikį, bet partijai būtų didelis postūmis ne tik reaktyviai atsišaudant, bet ir pačiai kuriant savo komunikacijos liniją. Vien ko vertas būtų V.Landsbergio „pripažinimo“ renginys: vėliavos, saliutai ir garbūs svečiai iš praeities galėtų būti puikus impulsas TS-LKD komunikacijai.
Ką sako opozicija?
Opozicija pabrėžia, kad V.Landsbergis – viso labo Aukščiausios Tarybos Pirmininkas, o tai nebuvo, nėra ir nebus tolygu Prezidentui. Jie remiasi 2002 m. birželio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame nurodyta, kad „pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė skiriasi nuo Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituto“.
Visiška tiesa: dabartinis Prezidento ir tuometinis AT vadovo institutai yra skirtingi. Dar daugiau: Konstitucija referendumu priima 1992 m. spalio 25 d., o paskutinis AT posėdis buvo tų pačių metų lapkričio 11 d. – akivaizdu, kad tiesiog nebuvo įmanoma AT vadovo ir Prezidento institutams persidengti.
Kartu su juridiniu opozicija pateikia ir dar vieną argumentą, pavadindama jį „moraliniu“.
Kartu su juridiniu opozicija pateikia ir dar vieną argumentą, pavadindama jį „moraliniu“. Jis diktuoja, kad dėl savo prieštaringai vertinamų asmeninių savybių, dėl savo valdymo stiliaus ypatybių ir dėl kai kurių sprendimų V.Landsbergis nėra vertas šalies vadovo titulo.
Skylėta opozicijos pozicija
Opozicija nutyli, kad jokiame konstituciniame tekste nėra parašyta, jog AT Pirmininkas nevykdė organizacijos vadovo pareigų – kitaip tariant Lietuvos vadovo pareigų. Nutylima, kad Konstitucinis Teismas nei tyrė, nei nustatė, kad AT Pirmininko funkcijos reikšminga apimtimi skiriasi nuo dabar galiojančių Prezidento funkcijų.
Ir jeigu vadovautumės opozicijos pasiūlyta logika, turėtume skęstanti žmogų išgelbėjusį prašalaitį apdovanoti tik tada, jeigu šis yra įgijęs gelbėto licenciją: paties išgelbėjimo fakto neužtenka, reikia faktą pateisinančios įstatymo raidės – kokią mąstyseną tai primena jums?
Skubama paneigti objektyvią tiesą, kad įprastiniame gyvenime žmonės imasi atsakomybių, pralenkiančių teisinį reguliavimą. Opozicija daro meškos paslaugą įtikinėdama save ir kitus, kad mūsų gebėjimas eiti greičiau už formalią teisę yra mūsų silpnybė, kurią reikia naikinti.
Sunkiai kritiką atlaiko ir „moralinis“ argumentas. Sekant juo reiktų daryti išvadą, kad asmens rolė jam priskiriama priklausomai nuo rezultatų: jeigu įmonė bankrutuoja, jos vadovas, pasirodo, nebuvo direktorius; o chirurgas yra tokiu tik todėl, kad jo pacientai dar nemirė.
Charakterio ir pasirinkimų kritika niekaip nekeičia asmens vietos istorijoje.
Charakterio ir pasirinkimų kritika niekaip nekeičia asmens vietos istorijoje. Štai Rolandas Paksas – nevykęs Prezidentas, dėl to ir nušalintas. Tačiau visgi Prezidentas, kaip išbandymas suvaidinęs reikšmingą rolę mūsų valstybingumo raidoje.
Taip ir V.Landsbergis – net jeigu jo visa esybe nemėgstate dėl to, kad jis savo rankomis išvogė kolūkius ir išmokė anūko žmoną sudaryti abejotinos reputacijos sandorius, tai nepakeičia to istorijos momento ir taško, kuriame V.Landsbergis buvo ir savo vaidmenį atliko.
Šios skylės apnuogina opozicijos baimes ir interesus politinės komunikacijos srityje. Demonizuoti V.Landsbergis ir konservatoriai į Seimą yra atvedę ne vieną politinę jėgą, davę startą dešimtims politikų – nuo Darbo partijos iki Valstiečių ir žaliųjų sąjungos; nuo R.Pakso iki eilės socialdemokratų. Pašalinkite „Landsbergis – priešas“ naratyvą iš Lietuvos politikos – ar suskaičiuotumėte, kiek politikų iš kairės ir dešinės neturėtų apie ką kalbėti? Kur jie rastų tokio kalibro priešą?
Nes pyktis tampa efektyvus, kai turi taikinį – tada tai virsta galinga jėga, kurios nebereikia kaupti savyje. Jis supaprastina argumentus ir iš loginio dėmens perkelia į emocinį – kiekvieno sukčiaujančio prekybininko svajonė, kad jo pirkėjai ne galva galvotų, bet maksimaliai emocijoms pasiduotų.
Ne mano Prezidentas
Tiesą sakant, V.Landsbergis nėra mano šalies vadovo idealas. Nei tokiu yra Gitanas Nausėda ar tokia buvo Dalia Grybauskaitė. Kaip ir mes, analizavę teisinę šio aspekto pusę, taip ir minėti politikai – visi su savais trūkumais ir privalumais.
Tačiau jie visi turi savo vietą valstybės raidoje ir to pripažinimas – ne silpnybė, bet mūsų stiprybė. Parašyti, kad judame į priekį tik susitaikę su praeitimi, būtų pernelyg paviršutiniška ir nepagarbu mūsų įžvalgių skaitytojų atžvilgiu.
Vietoje to norime atkreipti skaitytojų žvilgsnį į nedraugus ir konkurentus, kuriems mūsų tarpusavio rietenos yra aukso vertės. Pakrikimas ir vidiniai konfliktai, ribojantys mūsų galimybes prasmingai mobilizuoti ir taip kuklius resursus, yra jų visų, nelinkinčių mums gero, siekiamybė.
Sako, kad istoriją rašo nugalėtojai. O ką daro pralaimėtojai?
Sako, kad istoriją rašo nugalėtojai. O ką daro pralaimėtojai? Jie užsiima istorijos interpretacijomis vildamiesi, kad pakankamai storas falsifikacijų sluoksnis panaikins istorinius niuansus. Esu tikras, kad kairieji gali kurti savo unikalią, nuo V.Landsbergio nepriklausančią sėkmės istoriją, o dešinieji – neapriboti savęs V.Landsbergio kultu. Šitas naujas etapas prasideda nuo V.Landsbergio pripažinimo valstybės vadovu ir kuo greičiau šalies politikai su tuo susitaikys, tuo į didesnę sėkmę galės pretenduoti Lietuva.
