Prisipažinsiu, „Eurovizijos“ koncertą mačiau pirmą kartą – Italijoje šis festivalis nėra populiarus. Italai nelaimi ir nesuka sau dėl to galvos. Tiesa, šįmet per RAI 2 valstybinį Italijos kanalą „Eurovizija“ buvo transliuojama, nes dalyvavo Marco Mengoni.
Man dainų festivalis parūpo, nes dalyvavo lietuvis iš Milano. Pamaniau, jei Milanas – tai Milanas, vadinas, bus kažkas įdomaus. Vos išvydusi „Eurovizijos“ vedančiosios Petros Mede ciklameninę suknią, likau maloniai nustebinta – čia tai bent kūrinys, tarsi per „Oskarų“ įteikimą. Vadinas, festivalis tikrai prestižinis – štai ir besišypsantis pats suknios autorius – prancūzų dizaineris pravarde „enfant terrible“ – Jean Paul Gaultier.
Ar dainuojančios moterys šiais laikais privalo būti visos gražios tarsi lėlės Barbės?
Paskui apniko abejonės: ar dainuojančios moterys šiais laikais privalo būti visos gražios tarsi lėlės Barbės? Tobulomis figūromis, išriestais sėdmenimis, šokiruojančiais biustais, siauručiais klubais. Savo įvaizdžiu beveik visos atlikėjos – moterys, išskyrus gal olandę ir danę – kažką priminė. Ukrainietė, baltarusė, rusė, moldavė, estė – scenoje kartojo kažkieno judesius, choreografiją. Kažką panašaus, jei neklystu, MTV klipuose kuria šių dienų scenos dievaitės Beyonce, Madonna, Shakira, Kylie Minogue. Kai kurios solistės buvo susišukavusios a la Jennifer Lopez, Britney Spears.
Tikrai dailios ir atletiškos „Eurovizijos“ atlikėjos – kone tobulos manekenės. Geltonais garbanotais lyg sintetiniais plaukais. Vienodu grimu. Stipriais, ištobulintais balsais ir sinchroniškais profesionalių šokėjų judesiais, puikiai vadovaujančios kordebaletui.
Malmėje dominavo scenografija ir choreografija. Prisiminiau Adriano Celentano koncertą, prieš gerą pusmetį įvykusį Veronoje. Kažką panašaus kūrė ir Celentano. Bet Veronos koliziejuje scenos efektai neužgožė paties atlikėjo. Tiesa, italų scenos dievaitis irgi vilkėjo nepriekaištingai – juk jį aprengė Milano elegancijos karalius Giorgio Armani. Bet tai buvo viso labo detalė. Celentanui pritarė orkestras, aistras kaitino publika, mintinai kartojanti dainas.
„Eurovizija“ stebino ufonautiškais rūbais, išryškinančiais riestus sėdmenis, raumeningas kojas. Tokių futuristinių kostiumų nebent ant Milano madų podiumų galima pasižiūrėti. O kai scenoje pasirodė geltoną kasą susipynusi solistė norvegė – neliko abejonių, kad jos įvaizdį kūrė naujausias tendencijas išstudijavę specialistai.
Pasirodo, „Eurovizijos“ scena tinkamai ne tik dainoms, bet ir aukštosios mados spektakliams. Vieną aukštosios mados suknią vilkėjo solistė iš Gruzijos, suvaidinusi scenoje stulbinančią „Titaniko“ lygio meilės sceną. Italų televizijos komentatorius liko tiesiog apstulbęs. Aš – ne mažiau. Iš patirties žinau, tokios suknios kaina– na, koks šimtas tūkstančių litų.
„Eurovizijos“ vyrai? Scenoje vyriškumo buvo mažai. Publiką raminantys švelniais balsais ir pabrėžtinai nevyriškais, „unisex“ stiliaus apdarais, vyrai rinkosi pakankamai gėjišką įvaizdį.
Moldavų solistės kostiumas ir scenografija – tikras trečiojo tūkstantmečio stebuklas. Įspūdis scenoje būtų pribloškęs ir panašių efektų mėgėją Romoje, „Gattinoni“ mados namų stilistą Guillermo Mariotto, kuris kaskart vis išgalvoja kokį nors nerealų moters apsireiškimo būdą scenoje. „Versace“ stilių pasirinko daininkė iš Rusijos, „Gucci“ – prancūzė. Jų suknios - „a la Tina Turner“ – buvo dieviškai gražios ir brangios.
Gerokai stipriąją lytį skaičiumi pranokusios moterys „Eurovizijoje“ neleido abejoti – jos stiprios, atletiškos, energingos, neprilygstamos, valdančios sceną ir pasaulį. Nesenstančios, kaip Bony Tailer. Aišku, laimės jos. Neapsirikau.
„Eurovizijos“ vyrai? Scenoje vyriškumo buvo mažai. Publiką raminantys švelniais balsais ir pabrėžtinai nevyriškais, „unisex“ stiliaus apdarais, vyrai rinkosi pakankamai gėjišką įvaizdį. Vienintelis vyriškai atrodęs vyras buvo Azerbaidžano atlikėjas, gal todėl pelnė daug publikos balsų.
Rumunas pragydo kastrato balsu ir tarsi Drakula vilkėjo brangakmeniais spindinčiu apsiaustu. Tas juodas rūbas ir balsas RAI 2 televizijos komentatorių taip sukrėtė, jog kelias minutes jis nepratarė nė žodžio.Panašių iššūkių net perversiškame gėjų miestu vadinamame Milane neteko matyti. Šis momentas festivalyje išties buvo nepakartojamas ir originalus.
Stilingo ir subtilaus vengro pasirodymas dar kartą priminė – šių dienų vyrai – tik moterų šešėlis, moterų ufonaučių - užkariautojų atspindys. Švelnūs, jautrūs, nesportiškų figūrų „Eurovizijos“vyrai galėtų sustoti į vieną gretą – tokie jie panašūs. Prisiminkite stilingąjį maltietį apvaliomis šlaunimis, simpatišką mamos vaiką.
Šioks toks ironijos prieskonis (ironija – stipriųjų ginklas) dvelktelėjo graikų pasirodyme, kuris ir išliko atmintyje kaip vienas maloniausių vakaro motyvų.
Ar italas M. Mengoni atrodė gundančiai?Nepriekaištinga šukuosena, sodrus įdegis, dailiai išpešioti antakiai. Marco - stilingumu tikrai nepralenkiamas, eilutė „su misura“ – ( it.pagal išmatavimus) neleido abejoti – italai vyrams siūti moka.
Ant žaižaruojančios technologijomis scenos pasigedau asmenybių. Rūbai ir stilius – irgi asmenybės atspindys. Ir dar koks. Iš gražuolių „Eurovizijos“ barbių neišskirčiau nė vienos stiliaus favoritės. Neapstulbino ir kuklų piemenaitės įvaizdį pasirinkusi laureatė Emmelie de Forest. Tiesa, reikia pripažinti, ji buvo šiek tiek įdomesnė, nei dramatiškai susireikšminusios jos konkurentės. Emmelie bent jau žavėjo natūraliais plaukais, stambiomis basomis pėdomis, paprasta eisena, lengva suknele.
Jei jau kalbame apie madą, stilių, spalvas ir tendencijas, reikėtų pasiaiškinti, ką „Eurovizijos“ publikai norėjo pasakyti lietuvis Andrius Pojavis, atvykęs ne iš Jurbarko, o iš Milano?
Kad esame pilki, bejausmiai, psichologiškai nuslopinti, beveidžiai, beasmeniai? Kad lietuvių dizaineriai – nieko verti, nes į sceną solistas išėjo vilkėdams gatvės rūbą – odinę striukę? Beje, paskutinysis atlikėjas taip pat vilkėjo odos kostiumą. Bet kokį? Nejaugi skirtumą pamatė tik patyrę stilistai? Nemanau.
Andrius rodė kažką kita. Gal lietuvišką kuklumą? Ar jis buvo reikalingas skandinaviškame emocijų katile? O gal sėkmę turėjo lemti tai, kad Andrius – iš Milano? Gal partnerė milanietė patarė, kad, nulis stiliaus – irgi tam tikras stilius. Bet ar ant technologijomis žaižaruojančiomis scenos?
Galiausiai A.Pojavis susikeikė. Negražus, bet kone vienintelis nuoširdus veiksmas, kaip italai sako, „in diretta“ (it. tiesioginiame eteryje). O ką?
„porca miseria“ – šimtą kartų per dieną nusikeikia italai. Emocingai, įkvepiančiai, vyriškai, nesuklastotai. Žaviai, žmogiškai. Panašiai tai daro graikai ir ispanai. Gaila, Andrius nusikeikė po laiko.
Aš žinau, kodėl lietuviai niekada nepataikys į „Eurovizijos“ simpatijų dešimtuką. Nes jie nežino, kokį vaidmenį jiems reikia atlikti. Gal liūdinčio, negaluojančio, akis nudelbusio į žemę, kuklaus ir nekalto? O gal iššaukiančio, atletiško, arogantiško? O gal dar kažkokio kitokio.
Et, verčiau jau būtų vykęs į Švediją Stasys Povilaitis. Nuoširdus, su natūraliomis raukšlėmis. Ir gyvu emocingu lietuvišku balsu, klasikine eilute. Ironiška, kreivoka daug mačiusio gyvenime vyro šypsena. Gal jis įtiktų „Eurovizijai“? Daug nereikia. Tik šiek tiek jausmų, minimalių emocijų, pykčio, natūralumo. Tik truputį. Ir pergalė - jau beveik rankose. Todėl tas A. Pojavio keiksmažodis post factum, matyt, bus vienintelis jo natūralus veiksmas. Vertas pagyrimo. Ir atletiškų moterų – ufonaučių komplimento.
