Paryžius savaitgalį mirė ir vėl prisikėlė. Žmonių skerdynės gyvybe pulsuojančiame mieste priminė jam ir visam pasauliui, kas yra Paryžius – tai yra meilės miestas.
Aš pati į Paryžių išvykau švęsti gimtadienio. Išvakarėse, sėdėdama po Eifelio bokštu, gavau pirmąjį sveikinimą: „Pasakyk, kad tau viskas gerai.“
Niekada sveikinimai nebuvo tokie nuoširdūs. Net tų žmonių, kurie menkai tave pažįsta ir kuriems tavo gimtadienį primena tik feisbuko įspėjimas. Su kiekviena žinute ir skambučiu spaudė širdį.
Todėl, kad kiekviena jų man buvo kaip dar vienas priminimas, kad man viskas gerai. Nors galėjo baigtis kitaip, nes daugiausia aukų (mažiausiai 89 žmonių) pareikalavęs išpuolis „Bataclan“ koncertų salėje vyko visai prie mūsų namų, tik mūsų ten tuo metu nebuvo.
Tą vakarą mes, kaip ir ankstesniais, gvildenome gyvenimo klausimus kažkur gražioje Paryžiaus vietoje.
Pavyzdžiui, pirmą vakarą draugei skundžiausi dėl to, kad mano gyvenime, regis, nieko nevyksta.
Antrą vakarą draugui dėsčiau apie tai, kaip yra sunku pažindintis su naujais žmonėmis, kaip turi save „parduoti“ – būti toks, koks, manai, patiksi potencialiam partneriui. Buvo prieita išvada, kad gyvenimas yra sunkus.
„Išmintį“ sekė kelionė iki artimiausios vyno parduotuvės, iš ten – iki artimiausio suolelio „su vaizdu“ Monmartre.
Tą vakarą mus apvogė, sudužo mano telefonas, o draugė į kairę ir dešinę taškėsi „na, jau kas gali blogiau mums nutikti“ fraze.
Trečią dieną, nurašiusi Paryžių kaip didžiausią pasaulio viešųjų ryšių akciją, nusprendžiau padaryti gerą darbą – nukeliavau į dailininko, kurį dievina mano Lietuvoje likusi draugė, knygos pristatymą.
Eilėje laukiau pusantros valandos, kas tada atrodė kaip „tik man šitaip ir gali nutikti“. Kažką paveblenau prancūziškai, įteikiau jam savo draugės komiksų piešėjos knygą, jis suraitė gražų parašą ir piešinuką. Tai bent lauktuvės, galvojau, sunkiai susilaikiau jų neanonsavusi draugei.
Tai yra nuostabios lauktuvės – nes vienintelės, daugiau laiko nei parduotuvėms, nei išvis nelabai kam buvo.
Lauktuves, miela mano drauge, tau paruošiau penktadienį, 13 dieną, kai teroristai Paryžiuje išskerdė šitiek žmonių.
Atsiprašau, bet profesine prasme šitas savaitgalis yra nuolatinis orgazmas. Lietuvoje žurnalisto darbas yra pakankamai nuobodus – ko gero, įdomiausia tema, kokia buvau rašiusi, buvo banko „Snoras“ žlugimas, o nuo tada žurnalistinę mano dvasią palaikė tik išvykos į įvairių įvykių epicentrus užsienyje.
CNN palapinėje, kaip ir Christiane Amanpour nugaroje, matyt, pražiūrėjau skyles. „Per save lipau“ tiek kartų, kiek gali spėti per dieną. Žurnalistai supras, o kiti, prašau, neteiskite. Man tikrai be galo gaila dėl to, kas nutiko, bet būti Paryžiuje žurnalistui tokiomis dienomis yra kaip pinigas, rastas senoje nenaudojamoje terboje.
Kaip žinutės, į kurias paknopstomis atsakinėjau nemiegojusi ir nevalgiusi laksčiau po Paryžių su lipnia juosta apklijuotu telefonu.
Kaip mažos didelės meilės akimirkos, kurias stebėjau mieste. Galėtum daryti prielaidą, kad Paryžius yra sužeistas, nuskriaustas, o toks visada esti piktas. Bet ne. Paryžius myli, tai Lenkijos ir kitų šalių pigūs politikieriai siunta.
Aš kalbėjausi tikrai su daug paryžiečių. Daug jų, net ir nepaklausti, vis skubėjo patikinti, kad pabėgėliai čia niekuo dėti. Teroro aktą įvykdė teroristai.
Tai linkėjimai nuo manęs 15min.lt skaitytojui Justinui K., kuris rašo (kalba netaisyta):
Deja savo Tautos Vilnieciu nenuraminsiu musu name gyvena 3 sirai 5 bangladesai ir 2 iranieciai musu visas namas pakraupes nes jie 8 aukste nuomuojasi buta mes bijome del savo saugumo.
Tai jūs, Justinai, jiems keliate grėsmę, o ne atvirkščiai.
Paryžius liūdi, bet gyvas meile kaip niekad – Respublikos aikštė skendi gėlių ir žvakių jūroje, žmonės čia piešia ant grindinio, dainuoja, glaustosi vienas prie kito.
Kulkomis meilės nesuvarpysi. Pasimatykime Paryžiuje.
