Toks Europos elgesys, kaip teigiama, trikdo viso Aljanso veiklą ir kompromituoja JAV pastangas užtikrinti Vakarų politinės erdvės saugumą.
Šią poziciją neseniai pakartojo ir gegužės mėnesį Vilniuje lankęsis buvęs Estijos ambasadorius JAV Eerikas Marmei. VU TSPMI rengtoje paskaitoje apie Baltijos valstybių saugumą Marmei perspėjo, jog dabartinė transatlantinio „naštos pasidalijimo“ forma, kai JAV finansuoja neproporcingai didelę dalį transatlantinės saugumo politikos, toliau tęstis nebegali. Akcentuodamas ilgalaikį Vašingtono nepasitenkinimą Europos valstybių nenoru pakankamai finansuoti gynybą, jis tokią situaciją apibūdino kaip netvarią.
Mano akimis, Marmei yra visiškai teisus keldamas tvarumo klausimą – toks jo pasirinkimas leidžia produktyviai įvertinti dabartinį transatlantinį bendradarbiavimą ir jo ateities perspektyvas. Tvermės kriterijus taip pat leidžia pamatyti, jog šiandien NATO susiduria su daug gilesnėmis problemomis nei nepakankamas gynybos finansavimas Europoje. Aljanso ilgaamžiškumui pagrindinį iššūkį kelia besikeičianti tarptautinės sistemos dinamika ir JAV globali politika. Dėl šios priežasties, NATO valstybės Europoje turi daryti daugiau nei vien padidinti savo gynybos biudžetus – jos turi atrasti naujajai tarptautinei sistemai tinkamą NATO veiklos modelį.
Bet grįžkime prie tvarumo. Tai, ar projektas (tarkime, tarptautinis aljansas) yra tvarus, galima nustatyti tik bėgant laikui: ilgaamžiški projektai laikomi tvariais, o greitai subliūkštantys – ne. Paradoksalu, tačiau ši logika leistų teigti, jog dabartinė transatlantinio bendradarbiavimo forma yra tvari. Nepakankamo Europos indėlio klausimas aktualus jau apie 20 metų: per tą laiką į NATO įsijungė trylika valstybių, o Aljanso misijos sudalyvavo Afganistano kare bei Libijos intervencijoje.
Kad ir koks nepatenkintas Vašingtonas buvo menku Europos indėliu į NATO biudžetą per šį laikotarpį, iki šiol JAV niekada rimtai nesvarstė apie NATO išsižadėjimą dėl dviejų priežasčių. Pirma, NATO veikla atitiko strateginių JAV interesų lauką, istorinius įsipareigojimus ir poreikį suteikti tarptautinį legitimumą savo karinėms operacijoms. Antra, JAV buvo neginčijama pasaulio lyderė ir galėjo sau leisti aktyvų įsitraukimą į Aljansą.
Aljanso ilgaamžiškumui pagrindinį iššūkį kelia besikeičianti tarptautinės sistemos dinamika ir JAV globali politika.
Šiandien abi šios ligšiolinės NATO veiklos sąlygos nebėra akivaizdžios duotybės – ir būtent todėl menkas Europos indėlis kelia rimtų abejonių dėl Aljanso ateities. Pirmasis jas pasėjo JAV prezidentas Donaldas Trumpas, pareiškęs, kad dabartinė NATO finansavimo forma nesuderinama su JAV interesais ir toliau tęstis nebegali. Iš pradžių Trumpo pozicija buvo dar radikalesnė – kaip kandidatas, jis atvirai kvestionavo tolesnio JAV dalyvavimo NATO veikloje pagrįstumą, aiškindamas, jog Aljanso narės Europoje nevykdo bendrų įsipareigojimų.
Visgi neverta sutelkti dėmesio išimtinai tik į Trumpą: net jei kitas, kiek diplomatiškesnis JAV lyderis tikriausiai nebūtų taip atvirai iškėlęs NATO misijos klausimo, padidėjęs Vašingtono spaudimas Europai nėra atsitiktinis ir ateityje tik stiprės.
Tokį JAV pozicijos ir elgesio pokytį sąlygoja dvi tarpusavyje susijusios priežastys. Pirma, per pastaruosius dešimt metų Kinijos galios augimo valdymas pamažu įsitvirtino kaip pagrindinis JAV strateginis prioritetas. Antra, nesėkmingas ir nepopuliarus karas Artimuosiuose Rytuose, finansų krizė ir įvairios ilgai ignoruotos JAV vidaus politikos struktūrinės problemos per paskutinius dešimt metų smarkiai apribojo Amerikos politikų laisvę įsitraukti į brangius ir ilgalaikius tarptautinės politikos projektus.
Kitaip sakant, tuo pačiu metu kai Vašingtonas yra priverstas spręsti visą aibę naujų iššūkių, jis disponuoja mažesniais politiniais ir materialiniais resursais nei anksčiau. Dėl šių priežasčių, JAV jaučia poreikį „optimizuoti“ savo veiklą pagal pajėgumus ir persiorientuoti į Ramiojo vandenyno erdvę bei aukštųjų technologijų sritį – ten, kur ateityje vyks esminės JAV ir Kinijos konfrontacijos.
Žvelgiant iš Europos perspektyvos, šie ilgalaikiai pokyčiai kelia fundamentalių klausimų apie NATO ateitį. Jei norint išsaugoti transatlantinį bendradarbiavimą užtektų patenkinti Trump reikalavimus, Europos valstybės išties turėtų tiesiog kuo greičiau išpildyti savo įsipareigojimus Aljansui. Tačiau kadangi ilgalaikėje perspektyvoje klausimai dėl transatlantinio bendradarbiavimo kyla jau ne dėl nepakankamo Europos indėlio, o dėl pokyčių globalioje JAV strategijoje, to nebepakanka. Tam, kad išliktų, ateityje NATO turės keistis – Europa Aljanse privalės susikurti kokybiškai naują vaidmenį.
Čia būtina prisiminti, jog trumpalaikių sprendimų gynybos klausimais nebūna. Gynybos pajėgumų vystymas yra dešimtmečius trunkantis procesas, todėl bet kokie šiandien Europoje svarstomi veiksmai stiprinti NATO veiklą turi iškart numatyti ateitį, kai ES gali tekti perimti pagrindinį vaidmenį Europos saugumo erdvėje. Kitaip sakant, Aljanso narių Europoje pastangų didinti gynybos finansavimą tiesiog nepakanka, net jei tai ir yra trumpuoju laikotarpiu būtinas veiksmas. Europa turi daryti daugiau – iškart.
Laimei, nauji Europos gynybos integracijos projektai suteikia šansą tą daryti. Konkrečiau, galimybę perimti daugiau atsakomybės už Aljanso ateitį Europai suteikia 2017 m. pradėtas Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas, PESCO. Svarbu pažymėti, jog PESCO yra glaudžiai susietas su Aljanso veikla, todėl Europos valstybių narių siekis jo rėmuose performuoti ES saugumo politiką nebus vykdomas transatlantinių ryšių sąskaita.
Trumpuoju laikotarpiu, PESCO įpareigoja visas valstybes nares nuosekliai didinti finansavimą gynybai nacionaliniu lygmeniu ir suteikia finansinių paskatų tą daryti. Kitaip sakant, šiandien PESCO sukuria palankias sąlygas ES valstybėms narėms pasiekti savo įsipareigojimus NATO. Būtina pažymėti, jog dabartinė PESCO forma neįpareigoja proceso dalyvių naujai vystomus pajėgumus skirti ES karinėms operacijoms ar struktūroms.
Ilguoju laikotarpiu, PESCO sudaro sąlygas ES perimti iš JAV atsakomybę už saugumo palaikymą Europoje ir jos regione. Jau šiandien bendrieji PESCO įsipareigojimai numato ir Europos operacinės parengties didinimą. Nors dabartiniai įsipareigojimai nėra griežti ar ambicingi, verta prisiminti, jog PESCO yra nuolatinis projektas ir neturi ambicijų lubų. Todėl ilgainiui PESCO gali užtikrinti, jog ateityje ES galės vykdyti savarankiškas intervencines misijas (žinoma, tik su visų ES narių sutikimu). Kartu, ilgalaikis bendradarbiavimas bendrų projektų ir institucijų rėmuose gilins PESCO dalyvių tarpusavio pasitikėjimą ir paklos besikuriančios ES strateginės kultūros pamatus.
Nors dabartiniai įsipareigojimai nėra griežti ar ambicingi, verta prisiminti, jog PESCO yra nuolatinis projektas ir neturi ambicijų lubų.
Trumpai tariant, ilgainiui PESCO gali užtikrinti visas būtinas sąlygas savarankiškos ES saugumo politikos plėtotei. Tai nereiškia, jog PESCO įkūnija nuo NATO nepriklausomos ES saugumo politikos siekį. Įsipareigojimai Aljansui yra inkorporuoti į PESCO, o konkretūs projektai jo rėmuose – tokie kaip Lietuvoje džiaugsmingai sutiktas „karinis Šengenas“ – tiesiogiai stiprina transatlantinį bendradarbiavimą.
Ar PESCO užtikrins NATO tvarumą, jei JAV bet kokiu atveju jaus poreikį persiorientuoti į Ramiojo vandenyno saugumo erdvę? Nebūtinai – tačiau, kadangi tai priklauso jau nuo Vašingtono elgesio, kelti šį uždavinį Europai apskritai nėra tikslinga. Aljanso partnerių Europoje užduotis šiandien yra kuklesnė – pasiūlyti naujajai tarptautinei situacijai subalansuotą NATO formą ir užtikrinti savo saugumą, jei Europa ilgainiui prarastų savo svarbą Vašingtono globalioje strategijoje. PESCO yra būtinas sprendimas siekiant abiejų šių užduočių; belieka tikėtis, jog JAV lyderiams užteks išminties matyti PESCO tuo, kas jis yra.
Justinas Mickus yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotas analitikas.
