Užuot plėtojus neišvengiamai prieštaringą ir sunkiai įgyvendinamą bendros ES armijos idėją, šiandien verčiau diskutuoti apie tai, kaip patobulinti jau dvejus metus vykdomas ES gynybos integracijos iniciatyvas, kurios iš tiesų didina Europos saugumą ir stiprina transatlantinį Aljansą.
Tiesa, skirtingai nei daugelis tų, kurie mano, kad diskutuoti apie ES armiją šiandien nėra tikslinga, aš nejaučiu jokio principinio priešiškumo šiai idėjai.
E.Macrono ir vėliau jam pritarusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimai apie poreikį kurti bendras ES karines pajėgas man nepriimtini ne dėl to, kad bendros ES karinės pajėgos neva fundamentaliai nesuderinamos su įsipareigojimais NATO.
Šis tradicinis argumentas ignoruoja paprastą tiesą – kad ES armija būtų suderinama su NATO, pakanka Aljanso narių sutarimo, jog ES armija yra suderinama su NATO.
Nors sensacinguose reportažuose apie ES armijos idėją keliamos karštligiškos aistros, galima matyti, kad Aljanso partneriai jau šiandien siunčia signalus, jog toks ES ir NATO sutarimas yra įmanomas.
Susitikimo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu proga surengtoje bendroje spaudos konferencijoje E.Macronas pabrėžė, kad jo pasiūlymai yra būdas subalansuoti „dalijimąsi našta“ transatlantinio saugumo kontekste.
Savo ruožtu D.Trumpas patikino: „Mes norime stiprios Europos, tai mums labai svarbu, ir bet koks būdas tai pasiekti geriausiai ir efektyviau yra kažkas, ko mes abu norėtume“.
Po kelių dienų NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad ES gynybos politika turi būti plėtojama „stiprinant Europos ramstį NATO formate. Jeigu ES armija tą užtikrintų, aš sveikinu tokias ES gynybos pastangas“.
Kai dar po kelių dienų A.Merkel paskelbė palaikanti ES armijos viziją, ji nedviprasmiškai kalbėjo apie tikslą „būti geru NATO papildiniu“.
Žinoma, tokie Aljanso lyderių pasisakymai nereiškia, kad Vašingtonui ar NATO sekretoriatui bus priimtinas bet kuris ES armijos pavidalas. Tačiau jie patvirtina, kad ES armijos idėja nėra laikoma iš esmės nesuderinama su NATO.
Atitinkamai pastarosiomis savaitėmis socialines ir tradicines medijas užtvindę komentarai apie E.Macrono ar A.Merkel planus „griauti transatlantinį aljansą“ (pareigingai pabrėžiant, jog ES armijos idėją palaiko ir Vladimiras Putinas) tėra vaizduotės stoką išduodanti politinė poza.
Idėjiniai ES armijos oponentai eskaluoja nekorektišką, tačiau politiškai veiksmingą ir emociškai paveikų naratyvą apie tai, jog ši idėja slepia Vokietijos ir Prancūzijos siekį atsiriboti nuo JAV ir NATO.
Trumpiau tariant, diskutuoti apie ES armiją šiandien neverta ne dėl to, kad ši idėja būtų kažkuo unikaliai bloga. Ši idėja paprasčiausiai neturi atramos dabartinėje ES gynybos politikoje.
Nors nuo maždaug 2016 m. nemažai ES valstybių narių padidino finansavimą gynybos sričiai, turimi ištekliai nukreipti į nacionalinių gynybinių pajėgumų vystymą ar atnaujinimą, o laisvų resursų ambicingiems projektams trūksta.
Be to, bendras karinių pajėgų projektas reikalauja ir bent daugmaž vieningos „strateginės kultūros“, kurios – tą pripažįsta tiek euroskeptikai, tiek euroentuziastai – šiandien taip pat paprasčiausiai nėra.
Bet kokios diskusijos apie vieningą ES armiją šiandien natūraliai užstrigs ties šiais klausimais ir bus bevaisės.
Dar daugiau: kol situacija nepasikeis, raginimai steigti ES armiją – net ir tokie abstraktūs kaip E.Macrono ar A.Merkel – visada iššauks sunkiai suvaldomą „principinių“ idėjos oponentų reakciją.
Pirma, tokią idėją lengva pateikti kaip dar vieną Briuselio ir / ar Paryžiaus-Berlyno tandemo žingsnį primesti valstybėms narėms federacinį ES modelį.
Antra, idėjiniai ES armijos oponentai taip pat eskaluoja nekorektišką, tačiau politiškai veiksmingą ir emociškai paveikų naratyvą apie tai, jog ši idėja slepia Vokietijos ir Prancūzijos siekį atsiriboti nuo JAV ir NATO.
Taip darydami jie, be abejo, remiasi straipsnio pradžioje aptarta NATO ir ES armijos nesuderinamumo dogma.
Kaip ir galima tikėtis, tokie naratyvai yra itin paveikūs Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose transatlantinės orientacijos valstybėse, kuriose ES federacijos vizija niekada neturėjo didelio palaikymo.
Pabrėžtina, jog šiose šalyse tokias linijas dažniausiai plėtoja ir išnaudoja politikai, kurie apskritai pasisako prieš gilesnę ES integraciją ir palaiko vadinamąją „tautų Europos“ viziją.
Taigi, šiandien pradėję diskutuoti apie ES armijos idėją euroentuziastai tiesiog mobilizuos ir sustiprins politikus, kurie atstovauja platesniam dešiniųjų euroskeptikų judėjimui Europoje.
Bet nors dabartinė ES gynybos politika nesuteikia pagrindo rimtai mąstyti apie Bendrijos armiją, pastaruoju metu valstybės narės pradėjo spręsti aukščiau aptartus iššūkius gilesnei integracijai gynybos srityje.
2018 m. patvirtinusios naująją Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) iniciatyvą, ES valstybės narės pirmą kartą prisiėmė saistančius įsipareigojimus didinti savo gynybos finansavimą (NATO narių įsipareigojimas skirti 2 proc. gynybos finansavimui nėra saistančio pobūdžio).
PESCO taip pat sudaro sąlygas valstybėms narėms bendradarbiauti vystant konkrečius gynybinius pajėgumus (pavyzdžiui, Lietuva vadovauja Kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų projektui, kuriame dalyvauja dar aštuonios valstybės) ir taip sudaro galimybes valstybėms narėms pamažu kurti bendrą „strateginę kultūrą“.
Šiuo tikslu svarbios ir kitos naujojo „ES gynybos paketo“ iniciatyvos – bendra gynybos politikos planavimo sistema (CARD) ir bendras Karinių misijų planavimo ir vykdymo centras (MPCC).
Svarbu ir tai, jog pastarųjų metų ES gynybos politikos iniciatyvos stiprina ir transatlantinius ryšius. Naujasis „ES gynybos paketas“ yra paremtas 2016 m. ES ir NATO bendradarbiavimo planu ir buvo formuojamas konsultuojantis su Aljanso atstovais.
Kai kurie PESCO projektai tiesiogiai papildo NATO veiklą (pavyzdžiui, karinio mobilumo projektas panaikins barjerus greitam NATO pajėgų dislokavimui ES teritorijoje; OCEAN2020 diegia bepiločių stebėjimo įrengimų sistemą Europos jūrose).
Kiti projektai Aljansą papildo netiesiogiai, dengdami subkonvencines grėsmes, kurių atžvilgiu NATO veikla ribota. Tarp tokių projektų patenka ir ankščiau minėtos Kibernetinės greitojo reagavimo pajėgos.
Kitaip tariant, jei dabartinė ES gynybos politika toliau vystysis sėkmingai, ji gali pamažu padėti pagrindus ir rimtoms diskusijoms apie ES armijos steigimą. Tačiau sėkmingas „ES gynybos paketo“ vystymasis anaiptol nėra garantuotas.
Valstybės narės ir Europos gynybos agentūra (EDA) kaip tik šiuo metu patvirtino šešiolika naujų PESCO projektų, tarp kurių – bendra Europos žvalgybos mokykla, elektroninės karybos pajėgumų projektas ir ES bepilotis orlaivis.
Šiandien ypač svarbu užtikrinti, jog naujieji projektai būtų sėkmingai integruoti į PESCO formatą – kad juose dalyvautų pakankamai valstybių narių, kad jie turėtų aiškius įgyvendinimo planus ir teiktų apčiuopiamą naudą valstybėms narėms.
Tokiu būdu PESCO ir toliau padėtų realiai vystyti ES valstybių narių gynybinę parengtį, gilinti tarpusavio priklausomybės ryšius gynybos srityje ir kurti pamatus bendrai „strateginei kultūrai“.
Jei tai neįvyks, šis projektas gali pradėti dreifuoti, kartu su savimi nusitempdamas ir kalbas apie gilesnę ES gynybos integraciją.
Žinoma, sėkminga naujų projektų integracija į PESCO formatą tėra tik vienas iš ilgo sąrašo klausimų, į kuriuos, prieš pradėdamos diskutuoti apie „tikrą Europos armiją“, privalo atsakyti ES institucijos ir valstybės narės.
Sunku pasakyti, ar valstybėms narėms pavyks atsakyti į kiekvieną jų ir / ar kiek ilgai šis procesas truks. Tačiau net jei šis procesas bus gana lėtas, šiandien vykstantis ES saugumo padėties ir transatlantinių ryšių stiprinimas yra sveikintina tendencija.
Būtų apmaudu ją sutrikdyti įsiveliant į neproduktyvias ir abstrakčias diskusijas apie ES armiją.
Justinas Mickus yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotas analitikas.